Toje stovykloje vasaromis uždarbiavo kompozitorius Mikas Vaitkevičius, pianistas Justas Dvarionas, Klaipėdos dramos teatro aktorius Vytautas Kubilius, kaunietis gydytojas Liutauras Bubinas, Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestro vadovas Aloyzas Končius – daugybė talentingų žmonių. Jie suvažiuodavo su žmonomis ir vaikais visai vasarai, laidydavo juokelius, šoko prie laužo, tarškino pianiną, gerai dainavo, skėlė antisovietinius ankedotus ir mielai bendravo su visokio amžiaus stovyklautojais. Stovyklos vaikai irgi buvo ypatingi, nes poilsiavietė priklausė Žemės ūkio ministerijai ir kelialapius gaudavo išsilavinusių žmonių atžalos. Man kliuvo penkiolikmečiai, o aš pati, būrio vadovė, buvau už juos vyresnė vos penkeriais metais ir, tiesą pasakius, šiek tiek jų prisibijojau.
Iškart į akis krito vešlių plaukų ir labai atidaus žvilgsnio mergina – protingo veido, santūri ir tikra gražuolė.
„O viešpatie, jeigu ji būtų bent kiek vyresnė, negalvodamas ją vesčiau“, – prasitarė kitas būrio vadovas, mano porininkas.
Tam užsidegėliui irgi buvo tik 20. Taip mudu susipažinome su Ligita Kondrotaite, apie kurią iškart buvo galima pasakyt, kad ji ypatinga mergina. Darė įspūdį jos santūrumas, taktas ir viską kritiškai vertinantis žvilgsnis.
Po studijų – su vyru į Panevėžį
Akys po keturių dešimčių metų – tos pačios, atidžiai kritiškos. Veidas – išraiškingas, jau brandžios moters, bet reakcijos – tarsi gyvybinga jaunuolė nebūtų pasitraukusi iš suaugusios moters kūno. Man įdomu stebėti fotografo reakcijas – jis gaudyte gaudo impulsyvius ir energingus artistės judesius, vis pagirdamas L.Kondrotaitės grožį.
„Už išvaizdą ir mąstymo būdą turiu dėkoti protėviams. Esu gimusi labai geroje šeimoje“, – šypteli.
L.Kondrotaitė yra gimusi Rokiškyje, mokiusis Noriūnuose, Vilniuje, Kupiškyje,
„Kai po studijų Vilniaus konservatorijoje atėjau į Panevėžio teatrą, čia, grimo kambaryje, mane pasitiko Eugenija Šulgaitė. Ten – Henrikos Hokušaitės, o čia – Reginos Zdanavičiūtės vieta. Patekau į gerus namus. Jos buvo talentingos ir geranoriškos, plačios širdies ir nepavydžios. Man labai pavyko, kad turėjau tokias mokytojas“, – rodė garsių aktorių grimo stalus 55-erių metų L.Kondrotaitė.
Ji tikrai nebūtų važiavusi į Panevėžį, tačiau po pirmo kurso ištekėjo už aktoriaus Rimanto Tereso. Šis jau buvo ketvirtakursis, aktorinį meistriškumą studijavo profesorės Irenos Vaišytės kurse, o Donatas Banionis kelis aktorius iš šio kurso pasikvietė į Panevėžį.
„Visada norėjau gyventi dideliame mieste. Jeigu ne mano vyro paskyrimas ir po vedybų greitai gimęs sūnus, gyvenčiau Vilniuje ir nebūtinai dirbčiau aktore“, – prisipažino Ligita.
Ji sakė, kad mokykloje galvojo apie dailės studijas ir svajojo būti keramike, tačiau karjera susiklostė kitaip.
Teatras po J.Miltinio – priblėsusi legenda
Iš pradžių L.Kondrotaitė studijavo režisūrą, bet, gimus sūnui, perėjo į aktorystės studijas. Tas gyvenimo etapas buvo sudėtingas: sūnų prižiūrėjo močiutė Noriūnuose, vyras dirbo Panevėžio teatre, o Ligita blaškėsi tarp pareigų ir studijų.
Specialybės dėstytoja profesorė Algė Savickaitė vertino talentingą studentę. Vėliau į ją buvo atkreipę dėmesį režisieriai Henrikas Vancevičius ir Jonas Vaitkus, tačiau L.Kondrotaitė nesiryžo likti vaidinti Vilniuje ir gyventi atskirai nuo šeimos.
„Prisipažinsiu atvirai: verkiau, kai reikėjo grįžti į Panevėžį, tačiau šiame teatre visada turėjau daug darbo, įdomių vaidmenų. Teatre nuolat buvo kartojama frazė „O J. Miltinio laikais...“. Tačiau iš tiesų teatras jau buvo kitas ir mažai ką bendra turėjo su legendinio režisieriaus mokykla“, – pasakojo prisiminimus aktorė.
L.Kondrotaitė sakė, kad netroško būti J.Miltinio legendos įkaite ir stengėsi išbandyti ir kitus pasiūlymus – dalyvavo garsiojo „Life“ festivalio ir įvairiuose kituose mokymuose, deklamavo poeziją, vaidino Kauno mažajame ir Vilniaus „Domino“ teatruose.
Kai sutuoktinis – teatro viršininkas
„Pirmas tikras mano vaidmuo teatre buvo Nataša A.Čechovo „Trijose seseryse“. Džiaugiausi jį gavusi. Tačiau niekada nebuvau aktorė, kuri grąžo rankas, kad visą gyvenimą atidavė teatrui. Tai mažai turėjai, jeigu viską atidavei“, – pasišaipo.
Sudėtingesnis aktorės gyvenimo etapas prasidėjo, kai R. Teresas, jos vyras, tapo Panevėžio teatro vadovu.
„Per 11 metų, kol sutuoktinis nevadovavo teatrui, suvaidinau 32 vaidmenis. Kai jis tapo vadovu, per tokį patį laiką gavau tik 22 vaidmenis. Tikrai iki tol buvau daug vaidinanti aktorė, sukūrusi ne vieną reikšmingą vaidmenį, ir staiga atsidūriau tarsi operacinėje po didinamuoju stiklu. Visko buvo. Kartais kolegos, būdami įskaudinti dėl nuo manęs nepriklausančių priežasčių, tiesiog norėdavo mane įžeisti. Mano močiutė sakydavo, kad kitus trokšta pažeminti žmonės, kurie patys yra nelaimingi. Žinok, kad jam sunku ir užjausk tokį – tokį patarimą man davė močiutė“, – šyptelėjo L.Kondrotaitė.
Užsienietė sumaišė, kuri iš aktorių – žmona
Juokingiausias epizodas įvyko statant bulgarų dramaturgės Anos Petrovos pjesę „Nesijuok savo artimo žmonos įkandin“. Spektaklį kūrė iš Bulgarijos atvykusi režisierė Nevena Miteva.
Ligita vaidino antraeilį epizodinį Sibilės vaidmenį, o jos kolegė – pagrindinį.
„Suprantu, kodėl pagrindinį vaidmenį gavo teatro vadovo žmona, bet jis turėjo būti skirtas Ligitai“, – prasitarė pjesės autorė.
Visi ėmė juoktis, nes viešnia supainiojo, kuri aktorė yra R.Tereso žmona. Panevėžiečiai kikendami aiškino, kad Ligitai todėl ir nebuvo skirtas pagrindinis vaidmuo, kad teatro vadovas nebūtų įtartas žmonos protegavimu.
Ar taip buvo iš tikrųjų, Ligita nesiima spręsti, nes į vyro vadovavimo teatrui reikalus niekada nesikišo.
Visi gruzinai regėjo savo močiutę
Šią liepą vykusiame tarptautiniame Nodaro Dumbadzės teatrų festivalyje Gruzijoje spektaklyje „Sveiki, žmonės“ Ligita vaidino močiutę.
„Po spektaklio kiekvienas priėjęs sakė, kad matė scenoje savo senelę. Jeigu jie visi matė manyje savo močiutes, reiškia, pagavau vaidmens esmę“, – džiaugėsi Ligita.
Aktorė buvo apdovanota pagrindiniu prizu.
„Aš nekolekcionuoju savo nuotraukų, nerenku apie mane parašytų straipsnių ir nesididžiuoju būdama aktore. Kai man būna tikrai blogai, nepasakoju kitiems apie savo bėdas. Tada pasipuošiu, pasidažau lūpas ryškiai ir einu kur nors išgerti kavos.
Aktorystė nėra vien išvaizda, nors jaunystėje man priekaištaudavo, kad esu per graži teatrui. Graži – vadinasi, negili. Kaip žinia, ši kliauda su metais praeina ir vaidint nebetrukdo. Dabar teatre grožio – tik mėgaukis! Pasigendu balsų, tembro, spalvų. Tembras, kaip ir akys, – sielos kalba“, – pasakojo Ligita.
Aktorystei reikia nusižeminimo
L.Kondrotaitė mano, kad daugumai režisierių aktorius nelabai rūpi, nes svarbesnė yra funkcija, kurią artistas privalo atlikti.
„Tikras aktorius turi išmokti nusižeminti. Negalima ginčytis su režisieriumi – privalai nugalėti save ir scenoje įvykdyti tai, ko prašo. Aš esu labai stipri, bet periodiškai pasijuntu tarsi gyvenčiau be odos. Kartais net pamanau, kad daugybę kartų galėjau sudužti. Bet išlaikiau ir gyvenime, ir teatre“, – beveik stebėdamasi ištaria L.Kondrotaitė.
Ji neseniai ištvėrė kelias operacijas, bet jų nesureikšmina.
„Kokiais būdais atgaunate jėgas?“ – pasiteiravau.
„Visas vasaras praleidžiu draugų name prie jūros užsienyje. Sėdžiu ir žiūriu į jūrą Turkijoje. Iš namo terasos matyti Graikijos salos. Jaučiuosi namie, būnu laiminga ir pailsiu. O juokingiausia, kad manęs niekada neužkabinėja vietiniai – tikriausiai atrodau viena iš jų“, – nusikvatojo tamsiaplaukė artistė.
Atkreipiu dėmesį, kad panevėžiečiai atsigręžia jos pusėn gatvėje.
Paklausta apie šeimyninį gyvenimą sako, kad jos vyrui Rimantui reikia privatumo, tylos, o ji pati galėtų lengvai susikviesti į svečius pusę miesto.
Sūnus Martynas pasirinko ne teatrą, o istorijos studijas.
„Kuo toliau, tuo labiau vertinu ramybę ir paprastus džiaugsmus, kai gerai mano mamai, sesėms, vyrui, sūnui ir anūkams“, – prisipažįsta garsi aktorė.
Motina baiminasi, ar duktė nepamirš teksto
Ligita turi dvi seseris. Mergaičių tėvas žuvo, kai Ligita lankė trečią klasę. Sesuo Rasa dirba banke. Sesuo Vida gyvena girininkijoje.
„Man gražiausia, kai ji miške staiga sako: „Pasiilgau gero koncerto“, – šypteli Ligita.
Jos motina į premjerą, kurioje vaidina duktė, eina du kartus. Pirmą sykį dreba, ar Ligita nepamirš žodžių, o antrą kartą jau ramiai žiūri spektaklį.
Naujausias spektaklis, kuriame aktorė vaidins 80-metę moterį, – pagal turkų autoriaus Tundžer‘o Džiudženoglu pjesę „Lavina“. Ją stato režisierius Linas Zaikauskas.
