Daugiau kaip dešimtmetį sirgęs kraujo vėžiu – limfoma D.Mertinas nesulaukė savo 56-ojo gimtadienio, kurį būtų minėjęs gegužės 21-ąją.
Aktoriaus artimieji – našlė Laima (57 m.), sūnūs Dominykas (36 m.), Mykolas (32 m.) ir duktė Laima Barbora (25 m.) – vakar išplatino pranešimą, kuriame rašoma: „Po ilgų metų kovos su vėžiu pasaulį paliko mylimas vyras, tėtis, senelis D.Mertinas.
Ligai atsinaujinus pastaraisiais metais Dalius patyrė ilgą gydymo procesą, kurio metu buvo taikyti visi galimi gydymo būdai, deja, nepadėję pasveikti. Dėkojame Santaros klinikų gydytojams ir visam personalui už atsidavimą ir pagalbą.“
Visus, norinčius pagerbti D.Mertino atminimą, jo artimieji prašė nenešti gėlių, bet aukoti į šarvojimo salėje pastatytą aukų dėžutę. Visos lėšos bus skirtos pacientų bendrijai „Kraujas“, kurią aktorius rėmė.
Nebuvo jėgų filmuotis
D.Mertinas – Lietuvoje vienas pirmųjų, kuris dalindamasis savo ligos istorija suprato, kaip sergant vėžiu svarbi emocinė parama.
Pernai vasarą ligos atkrytis sujaukė aktoriaus filmavimo planus.
Toks posūkis jo gyvenime nebuvo lengvas. Aktorius su nuoskauda yra kalbėjęs, kad dėl onkologinės ligos ištisus mėnesius negaudavo jokio darbo pasiūlymo ar naujo vaidmens: „Lyg ir reikalingas būtum, bet, va, sergi vėžiu.“
Tačiau darbas seriale „Giminės“ buvo išimtis.
Vėžį įmanoma apmarinti
Per ilgą grumtynių su vėžiu laiką D.Mertinas yra nekart pasakojęs apie tai, kad pirmieji klastingos ligos požymiai gali atrodyti kaip nedidelis peršalimas, kurį lydi padidėję limfmazgiai.
2003-iųjų pavasarį dėl limfmazgių pakitimų aktoriui buvo atlikti kraujo bei kaulų čiulpų tyrimai ir nustatyta limfoma – viena kraujo vėžio formų.
Aktoriui reikėjo pasiryžti skubiai operacijai, chemoterapijai ir švitinimui.
Prieš chemoterapijos kursą jis turėjo pasirašytinai patvirtinti, kad sutinka gydytis tokiu būdu, nors organizmas to galėtų ir nepakelti.
„Kitiems žmonėms atsikratyti piktybinio auglio padeda chirurgai, o sergant kraujo vėžiu įmanoma šiek tiek jį apmarinti, bet nesi įsitikinęs, kad ateityje jis nepasikartos.
Tik kai pamatai, kad kraujo tyrimai neblogi, užauga sparnai.
Įsižiebia viltis, kad vėžys nugalėtas. Bet būna ir kitaip – supranti, kad liga pamažu grįžta“, – yra kalbėjęs D.Mertinas.
Niekada nepuolė į neviltį
2009-aisiais, praėjus šešeriems metams nuo diagnozės, aktorius vėl stojo į kovą su limfoma.
Po atkryčio jam buvo taikoma autologinė kaulų čiulpų transplantacija.
Įsitraukęs į pacientų bendriją „Kraujas“, kuri vienija onkohematologinėmis ligomis sergančius žmones, D.Mertinas patardavo ir kitiems, kaip neprarasti vilties pasveikti.
Nors pykinimas, vėmimas, silpnumas – dažni tokių ligonių palydovai, D.Mertinas niekada nepuolė į neviltį ir iš paskutiniųjų bandė išsaugoti optimizmą.
Vyras tikino, kad labai svarbi yra šeimos ir artimųjų psichologinė parama.
„Reikia mokėti valdyti blogas mintis, siekti, kad vidinė būsena neišmuštų iš vėžių.
Žmogus turi rasti pusiausvyrą, kad galėtų užsimiršti, toliau gyventi, dirbti, kad nekamuotų savęs slogiomis mintimis“, – yra sakęs D.Mertinas.
Būtina įžiebti viltį
Žinomas aktorius mirė, o jo žodžiai apie tai, kaip piktybinė kraujo liga privertė pakeisti įpročius, liko. Kai 2004 metais aktorius vedė TV pagalbos laidą, jo telefono numerį užsirašė šimtai žmonių.
Vėžiu sergantys žmonės įsidrąsino teirautis aktoriaus ne tik apie vaistus, bet ir apie mitybą, miegą.
Nors populiari TV laida vėliau išnyko iš ekrano, D.Mertino telefono numerį žmonės vis surasdavo.
– Kada žmogui sunkiausia – išgirdus diagnozę ar supratus, kad liga vėl atsinaujino? – prieš šešerius metus „Lietuvos rytas“ teiravosi D.Mertino.
– Vieniems žmonėms piktybinio auglio padeda atsikratyti chirurgai, o sergant kraujo vėžiu įmanoma šiek tiek jį apmarinti, bet nesi įsitikinęs, kad ateityje jis nepasikartos.
– Kodėl svarbi psichologinė pagalba?
– Tai – gelbėjimo ratas. Juk net artimieji nežino, kokiais žodžiais nuraminti ligonį.
Iš savo patirties galiu pasakyti – blogas mintis reikia vyti kuo toliau ir semtis optimizmo.
Reikia svajoti, kad pasveiksi. Reikia sau kartoti, kad viskas bus gerai. Jei tuo abejosi, bus tik sunkiau – ne sveiksi, o tik jausiesi psichologiškai palūžęs. Ir jei būsi blogos nuotaikos – vien tai reiškia, kad žmogus ligotas.
Būtina kartoti: „Dabar sergu, turiu gydytis, stengtis nepasiduoti.“ Tikėti, kad pasveiksi, yra būtina.
Reikia mokėti valdyti blogas mintis, siekti, kad vidinė būsena neišmuštų iš vėžių.
Žmogus turi rasti pusiausvyrą, kad galėtų užsimiršti, toliau gyventi, dirbti, kad nekamuotų savęs slogiomis mintimis.
Pavyzdžiu laikė uošvį
Gimęs operos dainininko Algirdo Mertyno ir istorikės Elenos Mertinienės šeimoje Dalius pasirinko aktoriaus kelią.
Apie ligą, meilę ir tai, ką reiškia būti prezidento Algirdo Brazausko žentu, žinomas aktorius yra kalbėjęs įvairiose televizijos laidose.
Jis apie aktorystę svajojo nuo aštuntos klasės.
Iš pradžių įstoti nepavyko, todėl dvejus metus studijavo režisūrą tuometėje Lietuvos valstybinėje konservatorijoje.
Po pirmo kurso, belaukdamas savo dvidešimtojo gimtadienio, jis sukūrė šeimą.
Didžiausią populiarumą D.Mertinui pelnė darbas televizijos seriale „Giminės“.
Būdavo ir tokių dienų, kai žmonės gatvėje sutikę Dalių vadindavo Sauliumi – personažo vardu iš serialo „Giminės“.
Aktorius buvo įsitikinęs, kad populiarumą galima pelnyti tik darbu.
Jis neslėpė, kad turėjo tobulą pavyzdį – savo žmonos Laimos tėvą prezidentą Algirdą Brazauską, raginusį viską gyvenime pasiekti darbu ir nesusireikšminti.
Kartais nepažįstami žmonės aktoriui net padėkodavo už vaidmenį, bet ne visi. Kartais D.Mertinui kliūdavo ir už tai, kad yra A.Brazausko žentas. Bet ilgainiui aktorius išmoko užsidėti šarvus ir eiti savo keliu.
„Jei negali pareikšti pasauliui apie save muzikavimu ar vaidyba, mėgausiesi vienadiene šlove. Kiek tai gali trukti? Mėnesį? Jei per tą mėnesį susergi žvaigždžių liga, vargas tau. Viskas greitai baigiasi, ir esi pamirštas“, – „Lietuvos ryto“ žurnalui „Stilius“ yra sakęs aktorius.
Sunki liga puola ir jaunus, ir senus
D.Mertinas buvo įsitikinęs, kad kraujo vėžys – tai liga, su kuria kovoti neįmanoma, susigyventi galima, o išprašyti kuo daugiau laiko gyventi – būtina.
Jis sirgo limfoma – viena dažniausių kraujo vėžio formų, dar vadinama limfmazgių vėžiu. Kasmet Lietuvoje nustatomi keli šimtai naujų limfomos atvejų. Ši liga kerta tiek vaikams, tiek darbingo ar senyvo amžiaus žmonėms.
Susirgęs limfoma jaunas žmogus nėra pasmerktas mirčiai – iki 90 procentų pacientų pasveiksta. Bet dėl piktybinių ląstelių agresyvumo ligonis gali netekti jėgų vos per kelias savaites.
Gydant nuo šios ligos gali būti taikoma chemoterapija, biologinis gydymas, kai skiriama priešnavikinė imunoterapija, autologinė kaulų čiulpų transplantacija.
Kolegos negailėjo šiltų žodžių
Kovą su onkologine liga pralaimėjęs aktorius D.Merti nas neviešino savo problemų, ypač atsakingai žiūrėjo į aktorystę, tačiau buvo nepagrįstai neįvertintas. Taip kalbėjo jo kolegos, kuriuos kalbino BNS.
Aktorė Vaiva Mainelytė prisiminė D.Mertiną, su kuriuo vaidino „Vaidilos“ teatre ir seriale „Giminės“, kaip visada nusiteikusį teigiamai, šiltą ir besišypsantį žmogų, kuris niekada neatsinešdavo savų problemų į sceną ar filmavimo aikštelę.
„Mane visada žavėdavo jo susikaupimas, pasiruošimas. Jis niekada neateidavo į aikštelę nepasiruošęs, turėdavo savo nuomonę, savo pasiūlymų. Turėdamas tokį uošvį kitas galbūt tai kaip nors parodytų. Jis – atvirkščiai, buvo gal net pernelyg drovus, mandagus, niekada nepiktnaudžiavo savo padėtimi“, – teigė aktorė.
V.Mainelytė sakė turinti būti dėkinga D.Mertinui ir už tai, jog ją su kitais tuomet darbo neturėjusiais aktoriais jis pasikvietė į „Vaidilos“ teatrą.
Pati kovojusi su onkologine liga menininkė jautusi kolegos palaikymą ir vadino jį nuodėmklausiu, kuris patardavo, kaip elgtis sunkiose situacijose.
Aktorius Saulius Siparis vadino D.Mertiną gimininga siela – jis visada siekė padaryti, atlikti daugiau, nei galėjo.
S.Siparis taip pat pažymėjo, kad dešimtmetį onkologine liga sirgęs D.Mertinas niekada neužkraudavo savo bėdų kolegoms, tačiau turėjo daug vilties, tikėjimo, ryžtingai kovojo su vėžiu ir tikėjo galintis ligą nugalėti.
„Kaip aktorius jis buvo labai atsakingas, galbūt kartais netgi per daug atsakingas. Nes kartais norisi ir kvailysčių iškrėsti – toks mūsų amatas. Jis tikrai buvo geras aktorius – man atrodo, kad to nepastebėjo daugybė režisierių. Aš žinau tą jo paslaptį, juntu – jis neparodė tiek, kiek iš tiesų galėjo. Jis fantastiškai švilpaudavo, jis fantastiškai dainavo. Jis turėjo gražią, tikrą aktorišką prigimtį“, – sakė S.Siparis.
