Duodant interviu projektui „Aš myliu Lietuvą“, iš Joanos veido nedingsta šypsena – apie šalį moteris kalba su pasididžiavimu ir naujomis idėjomis.
– Jūsų šaknys – kur gimėte ir augote? Kuo ši vieta jums ypatinga?
– Gimau ir augau Kaune. Pažiūrėkite, kaip anksčiau ir kaip dabar lyginame Kauną ir Vilnių. Kažkada norėjau būti pradinių klasių mokytoja ir važiuoti mokytis į Vilnių. Bet mane perkalbėjo tėvai, sakydami, jog žmonės net iš Maskvos atvažiuoja studijuoti į Kauną, o tu iš čia ruošiesi bėgti.
Kauną puošia ir tvarko meras Visvaldas Matijošaitis, nes jis yra verslininkas ir supranta, kaip investuoti. Dar pamatysite – jis tikrai bus gražiausias miestas Lietuvoje. Mums vis kažkaip nesisekdavo su merais, o dabar ir patys vilniečiai siūlosi jais keistis (šypsosi.).
Žinoma, dabar, kai nuvažiuoju į Vilnių, matosi visos investicijos – viskas daug didesniais mastais, gražu.
– Koks jūsų maloniausias vaikystės prisiminimas?
– Gyvenau Žaliakalnyje, prieš Saulės gimnaziją. Ten būdavo toks kalnas, kur labai smagiai nuo jo leisdavomės su rogutėmis – tas kalnas tuomet atrodė didžiulis, o dabar atrodo visai mažytis.
Nuo antros klasės lankiau baletą – visada buvau užsiėmusi, visur man sekėsi, vėliau pradėjau lankyti sportinę gimnastiką ir ja užsiiminėjau iki pat vestuvių. Už Lietuvą esu dalyvavusi moksleivių ir suaugusiųjų rinktinėje, už Lietuvą pionierių žaidynėse Arteke – neišeidavau iš moksleivių žurnalų ir laikraščių. Aš susiskaičiavau – turėjau apie šimtą penkiasdešimt diplomų ir visi pirmos vietos, tik du iš jų antros vietos.
– Kokia jums smagiausia lietuviška šventė?
– Labai graži vasaros šventė – Joninės. Su draugais visada einame prie Nemuno. Jau keli metai, kaip jas švenčiame su laužais, grojame tautiniui ansambliui. Arba kur nors kitur – prie upės, kur vainikėlius leidžiame. Aš jau taip įpratusi. Anksčiau mano visos vasaros būdavo parduotos Kačerginės stovykloje, visa šeima ten dirbdavome. Tuomet kiekvienais metais su vaikais eidavome prie Nemuno, ieškodavome paparčio žiedo, eidavome į naktinius žygius. Iki dabar dar įsivaizduoju būtent tokias Jonines.
Aš visas Lietuvos šventes labai gerbiu ir norėčiau, kad jaunimas įsilietų į šią Lietuvos istoriją – pavyzdžiui, Mindaugo karūnavimo dieną. Kad visi ją švęstų pasipuošę lietuviškais tautiniais kostiumais. Juk galima juos sumoderninti – kažką išsirinkti iš lino, pasipuošti gražia kepurėle, gėlių vainikėliu, gintariniais auskarais arba apyrankėmis.
– Kokia vieta Kaune jums yra jaukiausia?
– Aš visur prabėgom. Man smagiausia praeiti per Laisvės alėją iki Rotušės. Man vis norisi, kad ši alėja atgytų. Netoli jos pastatė „Akropolį“ ir padarė ją ne visai tokią gyvą, tačiau tikiu, kad greitu laiku Laisvės alėja sužydės visomis spalvomis. Jau senamiestis keli metai atgaivintas.
– Koks jūsų mėgstamiausias Lietuvos istorijos veikėjas?
– Visi, kurie sukūrė ir stengėsi dėl Lietuvos. 1968 metais baigiau mokyklą, o mano klasės auklėtojas buvo istorijos mokytojas. Nesuprasdavome kodėl, kai laikydavome egzaminą, jis išeidavo iš klasės. Vėliau jis pasakė, kad mūsų mokė nesąmonių: „Kažin, vaikai, ar jūs iš tikrųjų sužinosite viską apie Lietuvos istoriją, kaip viskas yra sumaišyta... Galbūt vėliau“, – sakė jis. Bet dabar ta istorija yra atgaivinta tikroviškiau, nors gali kilti ir abejonių.
Tie žmonės, kurie iš širdies ir savo darbų padeda Lietuvai, savo šeimai – tai tie yra patys didžiausi Lietuvos patriotai. Tik jų niekada niekas nepastebi, o jų yra labai daug, bet jie paprasti žmonės.
– Su kuria Lietuvos asmenybe norėtumėte papietauti?
– Man labai patinka Naglis Puteikis. Jis būtų labai teisingas ministras. Jo gyvenime buvo ne tik balto, bet ir juodo, tačiau nebijojo tai pasakyti, išsiskalbti savo marškinius ir rodyti kitų purvinus.
Dar man labai patinka ekonomistas Gitanas Nausėda. Man jis kelia pasitikėjimą. Jis tiktų būti prezidentu. Apsidžiaugiau, kad jis apie tai svarsto.
Turime gyventi politikoje, diskutuoti, ginčytis. Jei dabar reikėtų rinkti prezidentą, tai mes net nežinome, ko norime. Dalia Grybauskaitė neblogai tvarkėsi, bet nėra, kas galėtų ją pakeisti. Nėra nei vienos partijos, kur būtų normalių žmonių – vyresni neleido jauniems įkišti galvos, todėl ir neužsiaugino dorų politikų. Tai atvirai sakiau savo socialdemokratams. Jie nereklamuoja jaunų žmonių, nes patys nori būti valdžioje – kitaip neįsivaizduoja savo gyvenimo.
– Kokia yra jūsų mėgstamiausia lietuviška grupė ar daina?
– Man labai patinka lietuviška daina „Anzelmutė“. Ji tokia linksma, iškart norisi šokti.
Daina svarbią vietą užėmė mano gyvenime. Atsimenu, aš buvau labai patriotė kartu su mano laikų garsia šuolininke Margarita Treinyte. Ketvirtame kurse važiuodavome į stovyklą Birštone. Tais laikais mes palapinėje sueidavome ir uždainuodavome „Žalią Rūtą“.
Man patinka Andrius Mamontovas, jis niekada neviešina savo asmeninio gyvenimo, moko jaunimą ir tie plaukai jo jaunatviškai atrodo (šypsosi.). Jis rimtas dainininkas. Ne visos jo dainos man patinka, bet jis pats labai šaunus. Labai patinka Inga Valinskienė – jos balsas ir dainų repertuaras negali nepatikti.
Man su Lietuva asocijuojasi daug lietuviškų dainų, nes mes jų išmokome iš tėvų. Dažnai niūniuoju: „Mes atėjome į žemę nemirti, o dainuoti džiaugtis, pamilti. Mes atėjome į žemę dainuoti ir po langu gėle sužaliuoti“. Anksčiau prieš kiekvieną egzaminą dainuodavome: „Kalnais nuvingiuoja kelias, argi skambantys upeliai, paguoski mano širdelės“. Visi prisijungdavo, ši daina būdavo tarsi talismanas, kai tik ją padainuodavome – išlaikydavome visus egzaminus.
– Koks jūsų mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?
– Viską mėgstu iš bulvių: vėdarai, plokštainis. Nesu išranki maistui – mes su vyru kartu daug valgome, o mane gelbsti judrumas. Pažiūrėkite, lietuviai moka ir prancūziškus valgius gaminti, kiek jie išgalvoja visko – turime nuostabią virtuvę. Aš džiaugiuosi, kad taip viskas yra. Reikia džiaugtis jaunais žmonėmis, kurie atidaro įdomius restoranėlius.
– Ar turite mėgstamiausią lietuvišką prekę?
– Lietuviškas prekes visada palaikau, jei jos yra kokybiškos ir geros. Iš sporto prekių „Audimo“ buvo visos geros kolekcijos. Nuo 1980 metų beveik visas jas turiu. Dailininkams padėjau kurti pirmąsias kolekcijas, aš jai patariau, kokios aprangos būtų tinkamos aerobikai. Tai buvo šviesios, ryškios spalvos. Lietuvių kuriami drabužiai gali laisvai konkuruoti su aukščiausio lygio aprangomis. Ir po šiai dienai džiaugiuosi naujausiomis kolekcijomis.
Palangoje yra parduotuvė „Lėja“, nusipirkau ten lino suknelę, sumokėjau daug. Prie jos priderinsiu turimus lininius batus – juk taip gražu! Man atrodo, kad ir mūsų lietuviški dizaineriai labai geri – ir Audronė Bunikienė, ir Kęstutis Lekeckas, ir Liubovė Čiaplikienė, Diana Stankevičienė įdomi.
– Penki gražiausi lietuviški žodžiai?
– Man labai gražu kai pamatau širdelę prie užrašo „Aš myliu Lietuvą“. Kai apie tai dainuoja ir puošiasi marškinėliais su tokiais užrašais. Arba „Aš myliu darželį“ – juk jeigu jį myli nuo mažens, tai reiškia myli ir Lietuvą. Bet pats gražiausias žodis man „lietuvaitė“. Lietuvis ir lietuvė – ne taip. O lietuvaitė iškart asocijuojasi su gražia, šviesiaplauke, mėlynake ir tautiniu kostiumu pasipuošusia mergina.
– Trys lietuviams labiausiai būdingi charakterio bruožai?
– Tėvai man įdiegė, kad lietuviai yra darbštūs, kantrūs ir padorūs, o kaip dabar matau, dauguma yra materialistai, padlaižūnai ir niurzgos, nors gerai gyvena. Keletą metų skaitau paskaitą „Meilė sau – būdas pritraukti sėkmei“. Sakau tėvams, kad vaikams leistų viską pabandyti, jų neslopintų ir pasitikėtų savimi. Dažnas tėvas giria kaimynų vaiką, o savąjį bara. Taip neturi būti.
Man mama vis sakydavo, kad aš gražiausia, geriausiai šokiu ir sportuoju. Todėl nuo mažens man tai užtikrino sėkmę. Ėjau visada iškėlusi galvą. Pasiekiau gyvenime, ką norėjau. Turiu atjautą silpnesniam ir išdidumą turtingesniam. Reikia suteikti vaikui laisvės, rasti, kas yra jo arkliukas, uždegti vaiką ne pinigams, o specialybei. Nes kai tu eini į darbą, kaip į šventę – tu laimingas visą gyvenimą. Mano atlyginimas ir pensija nėra didelė, bet aš buvau laiminga, dirbdavau iš visos širdies. Pinigai ir garbė ateina vėliau, kai įdedi daug pastangų. Ir man visa tai vėliau atėjo.
Raginu visus pažiūrėti Editos Mildažytės parengtą dokumentinių laidų ciklą „Lietuvos kolumbai“, skirtą valstybės šimtmečiui paminėti. Kiekvienam ši medžiaga reikalinga sužinoti. Negaliu atsistebėti, kad Edita tokia gabi, taip gražiai ir įdomiai sukūrė. Aš baigiu nugyventi, o tiek daug nežinojau.
– Kokia jums gražiausia lietuviška patarlė?
– Kai sakydavau, kad po kažkiek laiko tą ir tą pasieksiu, man draugės vis atkirsdavo: „Neperšokus per griovį, nesakyk op“. Ir ši patarlė man tapo labai gera ir mane tai vežė. Iki dabar aš prisisvajoju, man smagu, kad turiu ko siekti. Kiekvienas turi turėti svajonių.
– Jūs mylite Lietuvą, nes...
– Aš gimiau lietuviškoje žemėje, mano tėvai, protėviai – visi iš Lietuvos. Myliu Lietuvą, nes žinau, kad tai mano taškelis tokioje didelėje žemėje. Bet tas taškelis labai gražus ir garbingas, nes jis visada norėjo būti laisvas. Ta laisva Lietuva visus vežė. Ne visi mes suprantame, kad čia mūsų šaknys. Smagu, kai išvažiuoji kažkur, bet visada labai smagu iš kelionės sugrįžti į namus.
O aš džiaugiuosi, kad gimiau, gyvenu ir mirsiu savo brangiojoje tėvynėje ir savo gimtame mieste Kaune. Mes gyvename laisvoje Lietuvoje – tai didelis džiaugsmas.
– Palinkėjimas Lietuvai ir lietuviams būsimam 100-mečiui.
– Pirmiausia, tai mes turime gerbti savo tėvus. Nes jie mus pagimdė, užaugino lietuviais. Turime didžiuotis, džiaugtis, nebijoti pasakyti, kad mes lietuviai. Šimtmetis labai graži šventė – išeikime į gatves pasipuošę su tautiniais kostiumais. O aš tai tikrai įsigysiu tokį modernaus lietuviško lino, nes esu lietuvaitė (šypsosi.) Šią idėja skleisiu visiems, kad kuo daugiau žmonių atrodytų lietuviškiau, Lietuvos vėliavą neštume aukštai aukštai iškėlę.
