Viliaus žmona Aura Bastytė-Ignatavičė praėjus kelioms dienoms po laidotuvių pasidalijo itin jautriu įrašu.
„Išskridai, širdele, visomis prasmėmis... Dabar suvokiau, kokia laimė ir garbė buvo būti tavo pasirinkimu ir dalimi... Visada tave laikiau ir laikysiu nepaprastu žmogumi. Besąlygiškai mylintis sūnus, brolis, draugas, treneris ir mano vyras... Buvai... Ir frazė „nepakeičiamų nėra“ šiuo atveju visai netinka.
Tokių pavyzdžių ir gyvenimo mokytojų mažuma. Savo gyvenimu ir meile išmokei suprasti, kokie nesavanaudiški galime būti, kokie atsidavę, kokie tikri ir mylintys viską aplinkui, mylintys gyvenimą... Tavo stiprybė ir užsispyrimas iš vienos pusės ir nuolankumas iš kitos pusės lyg geriausi draugai mus lydėjo šiame gyvenimo etape. Jaučiau, jaučiu ir jausiu... Mylėjau, myliu ir mylėsiu... Tikėjau, tikiu ir tikėsiu tavimi amžinai... Taip, kaip prieš Dievą esu tau prisiekusi…
Visada mokėjai dalintis ir mane to mokei. Tikriausiai todėl ir buvo priimti sprendimai tokie, kokie buvo... Ir dabar tavo neišmatuojamo gerumo dėka per savo meile ir protu nesuvokiamą auką tu gyvas ir daliniesi savo gyvybe su kitais... Nenustosiu tavęs aukštinusi, kaip ir tikriausiai kiekvienas tave mylėjęs ir pažinojęs žmogus, draugas... Ne veltui sakoma: nepaprastų žmonių – nepaprasti likimai. Tu buvai mano, mūsų čempionas šioje žemėje, o išėjęs tapai didvyriu.
Šiuo laišku savo ir savo vyro vardu noriu padėkoti visiems tikėjusiems ir tikintiems, visiems palaikiusiems ir vis dar palaikantiems, visiems mylėjusiems ir mylintiems draugams, pažįstamiems ir mokiniams – AČIŪ.
Jūsų tiek daug ir jūs visi TOKIE nepaprasti. Ir tikiuosi iš šios istorijos kiekvienas rasite ko išmokti, nes tai nepaprasto žmogaus nepaprasta pamoka... Mylėkit ir būkit mylimi! Branginkit ir vertinkit kiekvieną gyvenimo minutę, įvykį, sutiktą nepažįstamąjį, draugą, išgyventą akimirką, patirtą jausmą... Laikykit vienas kitą už rankos ir niekada nepaleiskit ir neapleiskit... Mūsų meile, – amžinai tave mylėsiu...“, – rašė jausmingai sutuoktinio netekusi žmona.
