Šį kartą dviejų vaikų – vyresnėlės, mokslus užsienio mokykloje kremtančios Dominykos (18 m.) ir Jono Antano (4 m.) – mama savo feisbuko sekėjams atvėrė širdį apie nepagražintą motinystę.
„Na, mamos, baigiat 12 klasių? Aš taip! Pokalbiai apie gatvių šlavimą, kad „TO tai jau tikrai NEBUS“, net badą, nes jūs tikrai žinot, kas ištiks, jei.... buvo? Tebevyksta?
Kai skaitau mamų postus, kupinus meilių bucimuci savo mažyliams, mintyse juokiuosi – palaukit! (Jau galiu sau tai leisti!) Ateis laikas, kai „bucimuсi“ ir gyvenimo prasmė pasakys jums „soriukas“! Ir tada jūs trinsite ausų spenelius, negalėdamos prisiminti, kada tiksliai jūsų šiltnamio agurkėlis, po perkūnais, ėmė megzti žiedus, raityti ūsus ir jais vytis visai ne aplink jūsų įtemptą špagato šmotą?
Man taip nutiko prieš 2 metus, kai aš pamačiau, kad šalia manęs – cielas agurkas, kuriam mūsų šiltnamis per ankštas! Ir ta akimirka, mamos, nesakykite, yra, ir nuostabi, ir tuo pačiu šiek tiek liūdna, bauginanti! Tai kaip skrydis į kosmosą – nežinai, ar tavo komanda pasiruošusi, nes nėra nė karto ten buvusi!
„Kaip tu galėjai 16 metę dukrą paleisti mokytis į pasaulio kraštą? Ir dar į Kiniją? Ir dar baigti vidurinę mokyklą – sugadinsi vaikui pažymius! (dukra įstojo į UWC – tarptautinę mokyklą, nes labai norėjo) Ten, kur kita kultūra, kalba, pasaulio suvokimas, kita mokymo programa!
Beveik jaučiausi įtikinta, kad aš kaip mama esu ant ribos, todėl kurį laiką pabusdavau vidurnaktį ir iki ryto praleisdavau kalbėdamasi su savimi – leisti vaiką ar neleisti? Neleisti, nes: neišgyvens, mirs badu, išves iš kelio, susigadins ateitį! Leisti? Apčiuopiamų argumentų nėra!
Bet prisiminiau save, kai aš mamai pasakiau, kad, deja, iš manęs medikės nebus! Inteligentų šeimoje, suprantat? O kas bus, tikrai nežinojau iki kokių 30 m.! Ir be vienintelio tėvo: „Mano dukra sekretore tikrai nedirbs“, niekas daugiau nemoralizavo – leido eiti SAVO keliu, pačiai klysti ir klaidas taisyti.
Pagalvojau, kad nenoriu būti „kalta“, nutempusi dukters rogutes į „ Bet aš ne apie tai svajojau“ šalį, o jei ten ir atsidurs, bus kalta pati!
Todėl dėjau košių į lagaminą, skambinau kasdien ir, kai sykį mano mergaitė atostogų grįžo su auskarų visai ne toje vietoje, kur aš pakęsčiau, mėlynais nagais ir dar velniai žino, kokio dydžio treningais – filme apie gaujas tokius mačiau – springau iš pasiutimo!
Šiandien, kai mokykla baigta ir prieš akis naujas vandenynas, aš neprieštarauju, nors labai daug kalbame ir man tie kilometrai stogą neša!
Bet ar galiu kitaip, jei girdžiu, kad skrydis iš šiltnamio į neaprėpiamą pievą – geriausias sprendimas ir nesvarbu, kad buvo ašarų, nervų ir mamos „ grįžk namo, viskas“ !
Gero, mamos, skrydžio visų pirma mums! Laikas leisti savo vaikams skristi jų pačių keliu, ne mūsų! Nuu, tik jau neverkiam“, – rašė ji.
