Kapinėse, važiuojant katafalkui, staiga pasigirdo susirinkusiųjų plojimai. Plojo su dainininke atsisveikinti atvykę jos artimieji, draugai ir scenos bendražygiai.
Kapinėse žodį tarė V.Katunskytės draugas, jos dainų autorius Sigitas Adeikis.
„Vitalijos tikrai trūks visiems jos gerbėjams. Kadangi daugiausia laiko ji praleido Palangoje, pajūryje, mintimis trumpam nusikelkim į pajūrį ir pabūkim dar kartą su ja, – kalbėjo jis. – Viskas būtų nuo pradžių. Nereikia jos gailėti – ji tokį kelią pasirinko, ją reikia prisimint gražiu žodžiu. Sulaukti vasaros juk tau nebuvo lemta. Ir pasidžiaugti jūros ošimu. Dangus, šiek tiek, tau dovanoja švento vardą, o žemė – tūkstančius gražių žiedų. Negaliu pasakyti ilsėkis ramybėje – tai ne jai skirti žodžiai. Todėl mes sakom šiandieną: „Pamėgok, pailsėk.“
Praeis kažkiek laiko ir mes tikrai prisikelsim, tikrai ją pasiimsim kartu ir pravažiuosim nuo Zarasų iki Palangos, nuo Šiaulių iki Marijampolės ir pabaigsim šitą kelionę vasaros koncertų estradoj. Miegok, brangi Vitalija“.
Į kapo duobę taip pat buvo įdėtas nedidelis metalinis lagaminas. V.Katunskytės dukters Monikos iniciatyva, dainininkė palaidota kartu su savo mikrofonu.
Plojimai kapinėse dar kartą nuaidėjo užkasant kapą. Šią akimirką kunigas paprašė paploti Dievui už tai, jog davė tokį žmogų. Plojo visi.
Sekmadienį priešpiet į laidojimo namus „Tylos namai“ ištarti paskutinį „sudie“ atvykę V.Katunskytės draugai ją prisiminė gražiausiais žodžiais.
Ilgametis Vitalijos darbdavys, Palangos verslininkas Aidas Jurkštas sakė, jog su atlikėja susipažino tuomet, kai dabartinė, Palangoje matoma kultūra buvo pradėjusi tik formuotis.
„Maždaug 15 metų buvau jos darbdavys. Tiesa, nebebendravome paskutiniuosius septynerius metus. Vitalija buvo reiškinys. Po 1990-ųjų Palanga labai keitėsi, buvo formuojamas naujas jos veidas. Ji buvo muzikavimo Palangos Jono Basanavičiaus gatvėje pradininkė. Juokaudavau, kad kartu su Vitalija gavau visą Šiaulių guberniją – paskui ją tempdavosi ordos šiauliečių ir kitų miestų gyventojų.
Apie 1992–1993 metus dirbo dainininkas Adolfas Jarulis. Kai su juo baigėme dirbti, atvyko Vitalija. Tuomet ji koncertavo su grupe „Nostalgija“, šioje grupėje jie buvo tryse – keturiasdešimtmečiai, labai linksmi, patrakę. Grupę sudarė Arijus Ivaškevičius, Remigijus Kraputavičius ir jinai.
Grupė atlikdavo ne autorinį, tačiau labai gražų repertuarą, savo akimis mačiau jų augimą. Po to prasidėjo „Bobų vasara“. Taip jau sutapo, kad Edita Mildažytė buvo mano klasiokė.
Vitalija buvo labai stipri, valinga moteris. Prieš kelioliką metų dalyvavau jos mamos laidotuvėse. Jau tą patį vakarą ji grįžo į Palangą ir kaip niekur nieko puikiai „atidirbo“ koncertą. Vitalija niekada „nepavedė“, buvo labai darbšti. Be to, ji buvo itin ištverminga, geriausiais laikais jos koncertuose apsilankydavo net po šimtą tūkstančių žiūrovų per metus.
Vis dėlto, linksmiausia ji būdavo po darbo. Labiausiai trūksta jos juoko, kuris buvo griausmingas. To niekada neužmirsiu. Ir „O Sole Mio“, – kalbėjo jis.
Seniausias Lietuvos didžėjus Romualdas Volodka kalbėdamas apie Vitaliją sunkiai tramdė ašaras.
„Viename iš vakarėlių Vitalijai prasitariau: „Jei aš nedegsiu, tu nedegsi, kas gi degs vardan mūsų Šiaulių?“ Ji degė ir sudegė. Vitalija buvo nuostabus žmogus. Su ja kartu dalyvavau daugiau nei penkiolikoje koncertų. Ji man buvo tarsi sesuo. Labiausiai papirko neišpasakytas jos nuoširdumas“, – graudinosi jis.
Dainininkė Aušrinė Gerikienė teigė, jog Vitalija buvo pavydzys kitiems muzikantams. Ji rodė, kaip reikia elgtis su klausytojais, bendrauti su publika.
„Su Vitalija visuomet buvo labai smagu, ji tryško energija, puikia nuotaika. Daug metų dainavome šalia, abi koncertavome Jono Basanavičiaus gatvėje. Viena pas kitą ateidavome, bendraudavome, pasikalbėdavome.
Klausdavau jos, kaip ji viską atlaikydavo. Juk dainuodavome po keturias, kartais ir penkias valandas kiekvieną vakarą, visą vasarą. Mes visi, jaunesni, iš jos galėjome tik pasimokyti, kaip reikia mylėti savo žiūrovą. Ji žmones nuolatos pašnekindavo, su jais pabendraudavo. Į jos koncertą atvykdavę žmonės jautėsi kaip pas ją svečiuose. Galbūt tik ji savęs kitiems per daug išdalino“, – pasakojo ji.
V.Katunskytės gyvybė užgeso sausio 18 dieną. Ji mirė dėl širdies problemų.
Dar prieš porą metų portalui lrytas.lt atlikėja prasitarė turinti sveikatos problemų, susijusių su stuburu – dėl užspausto nervo moteriai tirpo kojos. V.Katunskytė minėjo, jog dėl šios problemos ne kartą teko kreiptis į gydytojus, tačiau šie, dėl didelės rizikos, operacijos atlikti nerekomendavo.
„Važinėju automobiliu, vaikštau visur, bet, žinoma, įsikibusi į vežimėlį. Atimk jį ir aš galiu nukristi. Bet tais stuburais Lietuvoje skundžiasi kas antras, čia – nieko naujo. Medikai sako, kad po operacijos aš galiu sėsti į vėžimėlį arba gultis ant patalo. Tai kaip aš po tokių žodžių galiu gultis po peiliais? Rizika yra didžiulė. Be to, įtakos turi amžius, antsvoris“, – portalui lrytas.lt tada pasakojo V.Katunskytė.
Dainininkės žodžiais, tuomet jai teko apsilankyti net pas 8 chirurgus, tačiau visų jų nuomonės sutapo. V.Katunskytei buvo siūloma operuotis net Šveicarijoje – tokios operacijos kaina – 50 tūkst. eurų, tačiau ji atsisakė. Vis dėlto, V.Katunskytė rankų nenuleido – norėdama sau padėti ji lankėsi masažuose, gėrė vaistus. Anot jos, sveikata šlubuoti pradėjo jau seniai.
„Paskaudėdavo tą nugarą, bet tai ką – susileidi į petį ampules ir eini į sceną. Gyvenau būtent taip. Nes man scena buvo pirmoje, o ligos – trisdešimt penktoje vietoje. Per visus šiuos metus liga toliau progresavo, o dabar medikai jau imasi už galvos ir klausia, kaip taip apleidau savo stuburą.
Sakė, kad sveikatą taisyti reikėjo prieš dvidešimt penkerius metus. Bet daugelis iš mūsų taip gyvename. Kol liga neužspaudžia, geriam, leidžiamės vaistus ir judame pirmyn“, – sakė ji.
