Ir štai prieš metus Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro psichologas Vytis Valantinas pabandė šiek tiek sujudinti ledus. Be kitų terapijos formų, jis pasitelkė ir knygų skaitymo terapiją. Tai jis darė kartu su Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro vaikų literatūros tyrimų ir sklaidos skyriaus vedėja Inga Mitunevičiūte ir gestų kalbos vertėja Anželika Nikele.
Skaitymas kartu – viena iš komunikacijos formų
Kas paskatino gilintis ne visai į psichologinę sritį?
Vaikų literatūrą tikriausiai galiu pavadinti savo slapta aistra. Pastaruoju metu atsiranda vis nuostabesnių knygų vaikams. Jos daugiasluoksnės, taupios žodžių ir gilios tuo pat metu. Suaugusiųjų mėgstamos ne mažiau nei vaikų. Kita vertus, tai psichologui nėra svetima sritis. Juk knygos skaitymas, tyrinėjimas – taip pat yra vienas iš būdų bendrauti su vaiku. Knygų skaitymą, mūsų atveju, priskiriu grupinei psichologinės terapijos formai.
Kaip jums pasisekė kurčius ir neprigirdinčius vaikus sudominti skaitymu?
Kurtiems vaikams jų mokyklos, galima drąsiai sakyti, yra bene pati svarbiausia vieta Žemėje. Jie čia sutinka kitų vaikų, kurie taip pat negirdi. Tokia situacija slepia nemenką iššūkį ‒ vaikai suvažiuoja į mūsų centrą iš visos Lietuvos: ką šiems vaikams veikti ištisus 9 mėnesius po pamokų? kuo juos sudominti? Kai centro fojė ant sofos pamatau sėdinčius ir skaitančius žmones, beveik neabejoju: jie yra centro svečiai.
Kurti vaikai per pertraukas skaito retai. Jie turi kitokių džiaugsmų. Vis dėlto skaitančių mokinių sutikti galima. Štai pernai su vienu iš jų pasikalbėjome, ir viskas baigėsi tuo, kad jis su vertėja iškeliavo į Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centrą, pas specialistę Ingą Mitunevičiūtę. Inga viena pirmųjų Lietuvoje buria skaitytojų klubus ir padeda vaikams atrasti geriausias knygas. Kelionė buvo sėkminga, ir netrukus prikalbinome dar kelis 5‒7 klasių mokinius dalyvauti pirmojo LKNUC skaitytojų klubo veikloje.
Štai taip paprastai viskas ir įvyko?
Nesakyčiau, kad paprastai. Juk ne dešimtys mokinių įsitraukė į skaitymą, o vos keli. Bet tai ‒ pradžia. Ir užsiėmimų vos keli teįvyko. Tačiau, kai dabar susitinku koridoriuje tuos vaikus, jie kaskart klausia, kada vėl rinksimės. Vadinasi, laukia užsiėmimų, ir yra prasmė juos tęsti.
Kartu su Inga atradome, kad kurtiems vaikams patinka naujos, šiuolaikinės paveikslėlių knygos, kad jie jautriai išgyvena dramą, kuri kyla pamažu verčiant nuostabiai iliustruotus puslapius. Šiose knygose nedaug žodžių, bet jų turinys gilus. Iš tikrųjų, skaitymo malonumą patirti keblu, jei žodžių labai daug, o tu gerai nemoki kalbos.
Inga atsineša nuostabių knygų, turinčių didelę estetinę vertę. Vien ko verti autoriai, tokie kaip australas Shaunas Tanas. Be to, knygų klubo užsiėmimas – ne pamoka. Tai tiesiog erdvė, pasaulio kampelis, kur galima patirti dar kitokio džiaugsmo skonį. Skaitymas prasideda nuo ryšio su suaugusiuoju. Tai būtų neįmanoma be talentingo su vaikais dirbančio gestų kalbos vertėjo, kokia yra Anželika. Kartu su vaikais tyrinėjame vaizdų ir prasmių pasaulį, kuris veriasi su kiekvienu nauju puslapiu. Mūsų pokalbis sukasi apie tai, ką matome paveikslėlyje, kokią prasmę talpina negausūs žodžiai. Bandome kartu suprasti, ką sako knyga. Ar ji padeda geriau suvokti kasdienį pasaulį, kuriame gyvename. Sunkumus, kuriuos turime įveikti. Paveikslėlių knygos kurčiųjų nevargina nežinomų žodžių gausa ir duoda peno akims ir smegenims. Tikim, kad šitie vaikai užaugs tikrais skaitytojais, t.y. būdami suaugę žmonės, žinos, kur ir kaip susirasti juos dominančių knygų.
O kaip vyksta individualios terapijos užsiėmimai?
Besilankantys mokiniai žino, kad dirbu dviejuose kabinetuose. Jie gali pasirinkti sensorinį arba konsultavimo kabinetą, kuriame yra ir žaidimo terapijos erdvė.
Pastarojoje yra gausu įvairių priemonių, skatinančių laisvą vaiko raišką žaidžiant. Tinkamai įrengtą žaidimo terapijos erdvę sudaro svarbiausi pasaulio elementai: žmonės, gyvūnai, mašinos, namai. Žaidimas suteikia svarbios informacijos apie vaiko interesus, užsiėmimus, tarpasmenines sąveikas, emocijas, jų įvairovę. Iš žaidimo specifikos galime kelti hipotezes apie konkretaus vaiko vidinius konfliktus ir poreikius, atpažinti jam būdingas problemas.
Suprantama, su vyresniais vaikais naudojame daugiau verbalinės-kalbinės terapijos priemonių. Tačiau emocinis ryšys išlieka ne mažiau svarbus. Vaikas tarsi „pasiima“ ramų suaugusiojo kalbėjimą į savo vidų, kuris jam sako: tu esi vertingas, geras žmogus, nors tau šiandien ir nepasisekė pamokoje, arba tu pasielgei netinkamai. Tai labai svarbu vaikui: gauti esminį, pamatinį jo asmens vertės pripažinimą, kurio negali sunaikinti netinkamas vaiko elgesys ar suaugusiesiems sunkiai atlaikoma vaiko jausmų raiška.
Centre yra įrengtas sensorinės terapijos kabinetas. Jis labai patinka mažiems vaikams, o ir paaugliai jį mėgsta. Jame tvyranti atmosfera šiek tiek primena erdves, kuriose leidžia laiką jaunimas: tarsi kokį klubą, jaukioje prietemoje skendinčią jaunimo kavinę. Galima įkristi į sėdmaišį ir trumpam pamiršti, kad esi mokykloje. Kartais tokia aplinka pralaužia pokalbiui vartus.
Tačiau jūsų darbas centre – ne vien su vaikais, bet ir su pedagogais, tėvais?
Čia tikriausiai visos mūsų šalies problema: pedagogai vis dar dirba gana izoliuotai, kiekvienas savarankiškai savo klasėje kovoja su savo asmeniniais „uraganais“. Paskui jie ateina į seminarus ir klausosi išorės ekspertų paskaitų, kurie dažnai kalba banalius dalykus, bet... nemato išminčių, esančių jų pačių mokyklose, t.y. mokytojų, dirbančių 15, 20 metų ir daugiau. Mačiusių daugybę vaikų ir turinčių daugybę idėjų, tik mokėk šią patirtį iš jų pasiimti. Tam ir skirtas pedagogų grupių darbas – kad mokytojai atrastų vienas kitą. Mokytojų grupė turi daug didesnę galią atrasti atsakymus, kaip padėti sunkumų turintiems vaikams, nei pavieniai atskirai dirbantys mokytojai.
Neseniai mūsų centras pradėjo įgyvendinti dar vieną pagalbos formą. Gavome labai mums reikalingas patalpas Vilniaus senamiestyje. Pradėjome jose rengti savitarpio paramos grupes tėvams, kurie augina klausos sutrikimus turinčius vaikus. Šios grupės turi du svarbiausius tikslus. Jose galima saugiai kalbėti apie tai, ką tenka patirti auginant klausos sutrikimą turintį vaiką. Taip pat geriau suprasti, ką šiandien reiškia būti tėvais. Kokie esame? Kokiais norėtume tapti?
Na, ir baigdami pokalbį vėl atsigręžkime į jaunuosius centro šeimininkus. Čia dirbate jau 4 metus tad galite daryti išvadą, kuo skiriasi psichologinė pagalba kurčiam ir girdinčiam vaikui?
Iš pagrindų – niekuo. Mes visi esame tokios pat žmogiškos būtybės. Mums visiems reikia ryšio su kitu žmogumi, ypač tokiu, kuriam rūpim. Buvimas kartu ir pokalbis yra patys svarbiausi pagalbos būdai. Žmogaus gyvenime, vaiko ar suaugusiojo, niekada nevyksta svarbesnių dalykų už tuos, kurie vyksta, kai vienas žmogus kalbasi su kitu žmogumi, stengdamasis jį suprasti. Šiuo metu pasaulyje vis labiau stiprėja pozicija, kuri kurčiuosius vertina ne kaip negalią turinčius žmones, o kaip kultūrinę ir kalbinę mažumą.