Ji pakeičia žmogaus gyvenimą.
Kartais tenka mokytis gyventi iš naujo.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga buria regėjimo negalią turinčius žmones.
Anksčiau pas žmogų jos darbuotojai ateidavo dar į ligoninę.
Vėliau supažindindavo su kitomis galimybėmis, Brailio raštu.
Tokia pagalba visada buvo labai svarbi.
Jau daug metų Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga nebesužino apie naujus neįgalius žmones.
Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas draudžia
atskleisti informaciją apie žmogaus sveikatą.
Apie neįgalius žmones informuoti neįgaliųjų organizacijas.
Žmogus turi kreiptis pats.
Žinoma, įstatymų reikia laikytis.
Bet jie realybėje kartais veikia netinkamai.
Socialiniai darbuotojai kartais randa sunkios būklės neįgaliųjų.
Pavyzdžiui.
Moteris iš Kelmės apako po operacijos.
Ji turi 9 metų sūnų.
Apie moterį darbuotojai sužinojo tik po pusmečio.
Dabar su ja socialiniai darbuotojai bendrauja nuolat.
Kita istorija.
2 metų mergaitė visiškai nemato.
Jos mamą ši žinia labai paveikė.
Aklųjų ir silpnaregių sąjunga apie mergaitę sužino atsitiktinai.
Dabar ji gauna pagalbą.
Atsigauna ir jos mama.
Regėjimo netenka ir vieniši žmonės.
Arba žmonės nežino, kur kreiptis pagalbos.
Kelmės rajono socialinė darbuotoja Janina Samušienė sako.
Tokia situacija neapsimoka valstybei.
Valstybė skiria pinigų neįgaliųjų pagalbai.
Bet neįgaliųjų organizacijos nežino.
Kam tą pagalbą teikti.
Neįgaliųjų jos turi ieškoti kitais būdais.
Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga pripažino.
Tokią situaciją reikia keisti.
Sveikatos apsaugos ministerija pasakė.
Ji supranta norą padėti neįgaliesiems.
Bet duomenys apie sveikatą yra neviešinami.
Nebent žmogus pats duoda sutikimą.
Ji siūlo.
Kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba žmonėms pasakytų.
Kokių yra neįgaliųjų organizacijų.
Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija sako tą patį.
Neįgaliuosius apie organizacijas turi informuoti valstybinės įstaigos.
Ten žmonės galėtų leisti apie save pranešti toms organizacijoms.
Aklųjų ir silpnaregių sąjungos Alytaus rajono filialo socialinė darbuotoja Daiva Markinienė sako.
Kad šių pasiūlymų neužtenka.
Akluosius jungianti organizacija reklamuojasi daug kur.
Bet tapęs neįgaliu žmogus užsisklendžia.
Su juo reikia bendrauti gyvai, kalbėtis.
Dalis neįgaliųjų palaiko įstatymą.
Kad asmens duomenys turi būti neviešinami.
Jie bijo.
Kad socialiniai darbuotojai taps įkyrūs.
Ims traukti į religines bendruomenes.
Samušienė sako.
Darbuotojai galėtų pasirašyti.
Kad neatskleis neįgaliųjų asmens duomenų.
Arba tokius duomenis turėtų gauti valstybinės įstaigos.
Pavyzdžiui, ugdymo centrai.
Šiais metais įsigalios naujas teisės aktas.
Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas.
Griežtins baudas už duomenų atskleidimą.
Taigi informaciją apie neįgalųjį gauti bus dar sunkiau.