Kitur pasaulyje akliesiems jau seniai buvo mokyklų.
Apie aklųjų mokymą Lietuvoje pirmieji kalbėjo akių gydytojai.
Iki tol aklieji gyveno namuose arba prieglaudose.
Pirmoji aklųjų mokykla Lietuvoje vadinosi Kauno aklųjų institutas.
Ten mokė kalbų, matematikos.
Taip pat muzikos.
Mokė ir amato.
Pavyzdžiui.
Megzti ar gaminti šepečius.
Dabar ta mokykla yra Kauno Prano Daunio ugdymo centras.
Dabar tėvai gali rinktis.
Į kokią mokyklą leisti regėjimo negalią turintį vaiką.
Arba į specialiąją akliesiems.
Arba į bendrą su visais vaikais.
Visiškai aklam vaikui reikia daugiau pagalbos.
Reikia daug papildomų priemonių.
Taip pat reikia samdyti asistentą.
Bet vis daugiau vaikų mokosi bendrose mokyklose.
Specialiosiose mokyklose vaikais labai rūpinasi.
Dėl to jie neišmoksta būti savarankiški.
Bendrose mokyklose mokomasi įvairiau.
Vaiko savarankiškumą lemia ir šeima.
Tėvai kartais pernelyg globoja neįgalų vaiką.
Specialiosiose mokyklose vaikai jaučiasi saugūs.
Bet tai vis tiek yra jų atskirtis.
Jie gyvena ir mokosi atskirti nuo visų kitų vaikų.
Bendros mokyklos turi prisitaikyti prie neįgalių vaikų.
Tada jos bus geros visiems vaikams.
Tėvai patys renkasi.
Į kokią mokyklą leisti savo vaiką.
Vis dėlto abi mokyklos yra savaip geros.
Nėra iki galo aišku.
Kokia mokykla akliesiems būtų geresnė.
Ne visos bendros mokyklos moka dirbti su aklais vaikais.
Tai kol kas yra problema.