Ji serga jau daug metų.
Živilė labai daug dirbo darbe.
Ji dirbdavo be poilsio dienų.
Ir turbūt buvo pervargusi.
Živilė pasakoja.
Kaip pajuto ligą.
Vieną dieną ji nebegalėjo išlipti iš lovos.
Ją pykino ir svaigo galva.
Gydytojai nerado blogos savijautos priežasties.
Galiausiai nusiuntė pas psichiatrą.
Jis tik išrašė vaistų.
Bet tai Živilei nepadėjo.
Tada Živilė atsigulė į ligoninę.
Gulėjo kelis mėnesius.
Ją kankino nerimas.
Paskui ji susirado naują darbą.
Jame irgi labai daug dirbo ir stengėsi.
Tad liga vėl pasirodė.
Živilė vėl atsigulė į ligoninę.
Bet pagerėjimo nejuto.
Galiausiai Živilė atrado neįgaliųjų dienos centrą.
Jame ji lankėsi pas psichologę.
Ir ieškojo depresijos šaknų.
Živilės mama mirė.
Kai Živilei buvo šešiolika metų.
Ji neturėjo kam pasiguosti.
Turėjo pati baigti mokyklą ir padėti jaunesniam broliui.
Dabar Živilė galvoja.
Kad mirus mamai neišsiverkė.
Ir skausmą slėpė savyje.
Dabar tai supratusi ji jaučiasi geriau.
Živilė dar sportuoja su treniruokliais.
Tai jai padeda kovoti su liga.
Dabar Živilė mezga ir gamina maistą.
Šie pomėgiai jai kaip terapija.
Tai darydama ji įdeda daug meilės.
Bet liga dar neatsitraukė.
Živilė sako.
Kad svarbu dirbti su savimi ir stengtis.
Ir kreiptis į specialistus.
Blogai jaustis nėra gerai.