Jis pasirašo Rokiškiu Rabinovičium ir internete rašo apie svarbius dalykus.
Gruodžio 3 dieną jis parašė apie Neįgaliųjų dieną.
Praėjusią vasarą Ričardui teko pavažinėti neįgaliojo vežimėliu.
Tinklaraštininkas pasakoja apie tai, kaip tada jautėsi.
– Kodėl parašėte apie neįgaliuosius?
Ką galvoju, tą ir rašau.
Kiekvienas iš mūsų gali tapti neįgalus.
Todėl neįgaliaisiais turime rūpintis.
– Tai supratote, kai pats buvote neįgaliojo vežimėlyje?
Anksčiau žinojau, kad yra blogai.
Bet buvo labai blogai.
Santariškės pritaikytos geriausiai.
Bet ir ten kai kur sunku užvažiuoti ant šaligatvių.
Šaligatviuose yra plyšių.
Todėl užstringi.
– Ar važinėjote kitose Vilniaus vietose?
Parduotuvės tik atrodo pritaikytos.
Privažiavimai prie durų yra per statūs.
Slenksčiai per aukšti.
Ant šaligatvių sunku užvažiuoti.
Trukdo ir ne vietoje pastatytos mašinos.
Akliesiems gatvėse irgi sunku.
– Ričardai, kiek laiko buvot vežimėlyje?
Neilgai.
Kol atsigavau po operacijos.
Gydytojai buvo nuostabūs.
Bet supratau, ką reiškia jaustis bejėgiu.
– Pastebėjot, kad daug kur nėra liftų.
Gydymo įstaigose liftų yra.
Jos geriausiai pritaikytos neįgaliesiems.
Nors man į savo polikliniką pakliūti vežimėlyje būtų sunku.
Ten yra durys ir keltuvas prie laiptų.
Bet jie labai nepatogūs.
Reikia prašyti, kad kas nors keltuvą įjungtų.
O kaip pakilti ir nusileisti į kokį penktą namo aukštą?
Girdėjau, kad žmones keldavo su statybininkų kranu.
Nežinau, ar tai tiesa.
Manau, kad visiems namams reikia liftų.
Net dviaukščiams.
Dažnai liftų durys yra per siauros.
Žmogus su vežimėliu ten netelpa.
Iki liftų dažnai veda nepatogūs aukšti laiptai.
– Visa tai pats pajutote?
Taip matau.
Mėgstu lankytis vienoje picerijoje.
Nežinau, kaip ten pakliūti su vežimėliu.
Durys per siauros.
Jei sėdi vežimėlyje, Lietuvoje gyventi neįmanoma.
Ypač didesniuose miestuose.
– Gal patys valdininkai turi pasivažinėti vežimėliais?
Manau, kad kai kurie žmonės yra nepataisomi.
Jie turi būti tiesiog išmesti iš darbo.
O paskui galima siūlyti ir kitiems pasivažinėti ratukais.
Kur nepravažiuoja neįgalieji, nepravažiuos ir dviratininkai.
Kur nepravažiuoja neįgalieji, tėvai turi nešti vežimėlius rankose.
Kur nepravažiuoja neįgalieji, žiemą būna pavojinga.
Borteliai ar laiptai labai pavojingi, kai slidu.
Sunku ir vyresniems žmonėms.
Sunku tiems, kurie serga ligomis, kurios trukdo greičiau vaikščioti.
Valdininkai, kurie nesirūpina neįgaliaisiais, nesirūpina ir ir visais kitais žmonėmis.
– Ką daryti, kad viskas greičiau keistųsi?
Pirmiausia apie tai kalbėti.
Kai nekalbam, tada atrodo, kad viskas gerai.
Neįgalieji sėdi butuose.
Jie negali niekur išeiti.
Todėl jų ir nesimato.
Daug žmonių nori gero.
Bet nežino, ką gali padaryti.
Reikia spausti politikus.
Taip viskas pradės keistis.
– Neįgalieji dažnai neina ten, kur nepritaikyta aplinka.
Tai tegul ima pritaikyti.
Tegul mokosi būti draugiški.
Nereikia teisintis, kad nėra pinigų.
Jei nėra pinigų, tai uždaryk savo įstaigą.
– Turbūt visiems reikia daugiau rūpintis vieni kitais?
Visi esame žmonės.
Ar kas nors nori būti laikomas nežmogumi?