Oskaras eina į darželio-mokyklos „Saulutė“ antrą klasę.
Anastasija papasakojo apie jų gyvenimą.
Gimdymas buvo sunkus.
Po gimdymo Anastasija sužinojo, kad Oskaro širdis nesveika.
Tėtis nepatikėjo, kad jam galėjo gimti neįgalus vaikas.
Jis Anastasiją paliko ir nebendrauja.
Anastasija nusprendė dėl sūnaus padaryti viską, ką galės.
Ji suprato, kad reikės atsisakyti svajonių dirbti mėgstamą darbą.
Galbūt negalės keliauti.
Sūnus neužaugs stiprus vyras.
Gydytojai pasakė, kad Oskaras neturi dalies smegenų ir nėra jų jungties.
Anastasija paklausė, ar sūnus galės ją mylėti.
Gydytoja atsakė, kad kiekvienas vaikas myli savo mamą.
Gydytojos žodžiai suteikė jėgų.
Kai Oskarui buvo šeši mėnesiai, jam padarė širdies operaciją.
Jis sirgo cerebriniu paralyžiumi.
Turėjo regėjimo sutrikimą.
Viena gydytoja pasakė, kad berniuko smegenyse yra per daug skysčio.
Bet pačios smegenys yra.
Tai suteikė drąsos ir vilties.
Mama pradėjo sūnų lavinti.
Su keturių mėnesių Oskaru ji nuėjo į muzikos pamoką „Yamahos“ mokyklėlėje.
Muzika padėdavo berniukui susikaupti.
Pamokėles jis lankė iki šešerių metų.
Tačiau muzikuoti su instrumentais Oskarui buvo sunku.
Anastasija susirado muzikos vadovę Nadeždą.
Ji veda muzikos terapijos užsiėmimus neįgaliems vaikams.
Oskaras naujame būrelyje greitai pritapo.
Nuo pusantrų metukų berniukas pradėjo lankyti baseiną.
Dabar jis baseiną lanko nemokamai su kitais antrokais.
Neseniai Oskaras pradėjo lankyti Kinisforo terapijos užsiėmimus.
Šie užsiėmimai yra brangūs.
Bet ten padeda vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi.
Stiprėja Oskaro raumenys.
Jis geriau vaikšto.
Anastasija studijavo teisę.
Bet suprato, kad teisininko darbo dirbti negalės.
Oskarui reikia daug priežiūros.
Todėl Anastasija susirado buhalterių kursus.
Toks darbas leidžia daugiau laiko būti su vaiku.
Tačiau prieš kelerius metus Anastasija susirgo kraujo vėžiu.
Jai buvo persodinti kaulų čiulpai.
Anastasija buvo visiškai išsekusi.
Kraujas buvo blogas.
Bet ji norėjo greičiau išeiti iš ligoninės pas sūnų.
Jį tuo metu prižiūrėjo jos mama.
Anastasija iš ligoninės išėjo po dviejų savaičių.
Mirė Anastasijos tėtis.
Draugas ją paliko.
Anastasija rūpinosi Oskaru, bet jai buvo labai blogai.
Anastasija gavo neįgalumo pensiją.
Jos sūnus irgi.
Bet tų pinigų neužteko.
Todėl Anastasija vėl pradėjo dirbti.
Ji kreipėsi pagalbos į psichologę.
Anastasijai kalbėjo, kad turi gyventi dėl sūnaus, dėl artimųjų ir savo mamos.
Bet ji norėjo išgirsti, kad yra reikalinga pati.
Anastasija vėl ėmė džiaugtis gyvenimu.
Ji toliau kantriai moko sūnų.
Oskaras norėjo išmokti išmesti kamuolį ir pagauti jį dviem rankomis.
Berniuko kairė pusė silpnesnė.
Todėl buvo sunku.
Bet pavyko.
Oskaras moka skaityti.
Rašyti jam sunkiai sekasi.
Mokykloje jam labai padeda mokytojos.
Oskaras mokosi pagal specialią programą.
Klasėje jis jaučiasi gerai.
Oskaras gali išvardyti spalvas trimis kalbomis: lietuviškai, rusiškai ir angliškai.
Jis labai pastabus ir jautrus.
Mokslininku jis netaps.
Bet Anastasija tiki, kad Oskaras ras mėgstamą veiklą.
Su mama jie jau pradeda keliauti.
Anastasijos svajonės pildosi.
Jai puikiai sekasi darbe.
Todėl visoms mamoms ji sako neprarasti vilties.