Todėl jiems turi būti ten patogu.
Buvo pakviesti specialistai iš Norvegijos, Švedijos ir Suomijos.
Jie susitiko su Lietuvos muziejų darbuotojais.
Susitikimas vyko Kaune, M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Dalyvavo viešnia iš Suomijos Satu Itkonen ir svečias iš Švedijos Karlas Arvidssonas.
Jie papasakojo apie savo darbą.
Satu Itkonen dešimt metų dirba „Ateneum“ dailės muziejuje Suomijoje.
Visi darbuotojai galvojo, kas yra svarbiausia.
Tai – atvirumas, bendradrbiavimas ir profesionalumas.
Svarbu pritaikyti muziejų visiems lankytojams.
Ten turi būti patogu judantiems vežimėliais žmonėms.
Reikia pritaikyti muziejų negirdintiems ar blogai girdintiems žmonėms.
Muziejuje turi gerai jaustis nematantys ar blogai matantys žmonės.
Dabar ten taip ir yra.
Visur padaryti liftai ir keltuvai.
Vežimėlį galima išsinuomoti.
Yra priemonių negirdintiesiems.
Dirba gestų kalbą mokantys gidai.
Aprašymus galima skaityti supaprastinta suomių kalba.
Taip juos lengviau suprasti svečiams iš kitų šalių.
Tokie tekstai tinka ir žmonėms su proto negalia.
Internetiniame tinklalapyje yra daug žinių apie muziejų.
Vaizdo medžiaga ten įgarsinta ir gestų kalba.
Svarbiausia – ne pinigai, o elgesys.
Muziejaus darbuotojai padada kiekvienam lankytojui.
Muziejaus direktorė pati rodo pavyzdį.
Du ar tris kartus per metus muziejų galima aplankyti nemokamai.
Tada ateina daug žmonių.
Visi darbuotojai juos pasitinka.
Pati direktorė kabina lankytojų paltus drabužinėje ir bendrauja.
Kiekvieną ketvirtadienį būna darbuotojų susirinkimai.
Ten jie kalbasi apie darbus ir planus.
Satu sako, kad pati daug suprato.
Svarbu atkreipti dėmesį į smulkius dalykus.
Reikia kreiptis tiesiai į negalią turintį žmogų, o ne į jo padėjėją.
Kitaip žmogus su negalia jausis, kad jį vertini kaip vaiką.
Karlas Arvidssonas dirba Geteborgo muziejuje Švedijoje.
Kai studijavo, jis dirbo ligoninėje su sunkiai sergančiais žmonėmis.
Jis juos slaugė.
Tai Karlą daug išmokė.
Jis negalios neturi.
Jo artimieji yra sveiki.
Karlas dažnai prisimena jauną pacientą.
Tas pacientas paklausė, ar Karlas gali savo rankos nykščiu paliesti smilių.
Karlas pasakė, kad gali.
Pacientas pasakė, kad jo pirštai paralyžuoti.
Todėl jis negali to padaryti ir jam liūdna.
Karlas suprato, kad toks paprastas dalykas gali būti labai svarbus.
Karlas sako, kad vaikus mokykloje reikia mokyti pagalbos kitam žmogui.
Reikia vaikams kalbėti apie žmogaus teises.
Taip jie užaugs gerais žmonėmis.
Gioteborgo muziejus labai senas.
Per metus muziejų aplanko keturi šimtai tūkstančių lankytojų.
Jaunimas iki dvidešimt penkerių metų ir senjorai muziejų gali lankyti nemokamai.
Švedijos romai pamatė, kad muziejuje nėra juos vaizduojančių darbų.
Nors Švedijoje romai gyvena apie penkis šimtus metų.
Kartu su jais muziejaus darbuotojai parengė projektą „Mes esame romai“.
Jis buvo labai sėkmingas.
2013 metais muziejus vykdė projektą žmonėms, turintiems negalią.
Jis vadinasi „Funktek“ (funkcija ir technika).
Tačiau reikia galvoti ne apie techniką.
Svarbu dirbti su žmonėmis.
Todėl buvo pakviesti įvairūs žmonės.
Jie tikrino, ar muziejuje iš tikrųjų jiems patogu.
Už savo darbą jie gavo atlygį.
Buvo sukurta paroda.
Muziejaus darbuotojai ir toliau mokosi.
Jie iki šiol kviečiasi žmones išbandyti naujų dalykų.
Apie tai jie išleido knygą.
Galbūt kada nors ta knyga bus išversta į lietuvių kalbą.
Karlas su bendradarbiais dažnai sako žodį „funkfink“.
Jis reiškia: galvok apie pritaikymą.