Svarbu ne tik pratimai
Lina – profesionali masažuotoja, tačiau ji nutarė, kad baigusi kineziterapijos studijas galės daugiau padėti bėdų ištiktiems žmonėms. Kai pasakiau Linai, kad bendraudama su ja nejaučiu, jog ji silpnaregė, mergina atsakė, kad ji ir jos jaunesnioji sesuo Žydrė gerai orientuojasi aplinkoje, tad jas mažai pažįstantys žmonės dažnai ne iš karto supranta, kad seserys yra silpnaregės. „Masažuotojo specialybę pasirinkau dėl to, kad žinojau, jog silpnaregiai būna puikūs masažuotojai. Baigiau mokslus, dirbau, bet man kažko trūko ir nusprendžiau studijuoti kineziterapiją. Nebuvo paprasta, paskaitas įsirašinėdavau į diktofoną. Mano mokslo draugės buvo labai supratingos, geranoriškos, dėstytojai – taip pat.“
Lina dirba Vilniaus neįgaliųjų dienos centre, į kurį sportuoti ateina įvairių sveikatos sutrikimų turintys žmonės. Lina sako, kad kineziterapija ne tik suaktyvina visų organų darbą, bet ir skatina teigiamas emocijas, padeda žmogui įgauti daugiau pasitikėjimo savimi. Ji pasakoja, kad pradėti dirbti kineziterapeute buvo nedrąsu ir nurimo tik tuomet, kai išgirdo, jog grupės, su kuria dirbo, nariai net nepastebi, kad jų kineziterapeutė turi regėjimo negalią, ir kad jiems tai visai nesvarbu.
Kad turintiems negalią žmonėms reikia ne tik pratimų, bet ir išskirtinio dėmesio, Lina suprato vos tik pradėjusi dirbti kineziterapeute. „Mane pakvietė vasarą padirbėti stovykloje, kurioje stovyklavo žmonės, patyrę stuburo traumas ir sergantys išsėtine skleroze. Dirbau su sergančiaisiais išsėtine skleroze. Žmonės buvo labai skirtingi, vieni jau artimai susipažinę su savo liga, net, drįstu sakyti, susidraugavę, kiti, kad ir sergantys jau nemažai metų, bet nieko nežinojo apie pratimus, kurie jiems gali padėti. Turėjau ne tik mokyti pratimų, bet ir kalbėti apie tai, kad sportas padeda išlaikyti raumenų funkcijas, išvengti sveikatos pablogėjimo.“
Pasak Linos, kineziterapeutas turi turėti ir nemažai psichologinių žinių. „Greitai pajutau, kad turiu būti ne vien judesio mokytoja. Norint padėti žmonėms gydyti ne tik savo kūną, bet ir sielą, reikia išmanyti ir psichologiją. Kiekvienas mano užsiėmimus lankantis žmogus, nesvarbu, kokio amžiaus jis būtų, viduje yra prikaupęs sunkių minčių, sudirgęs ne tik jo kūnas, bet ir siela, todėl mes ne tik mankštinamės, bet ir kalbamės.“
Moteris prisimena, kad ne visiems grupės nariams pakako motyvacijos dirbti, bet pavyko surasti bendrą kalbą. „Aktyvūs žmonės, nemažai metų sergantys išsėtine skleroze, domėjosi naujomis priemonėmis, kurias gali naudoti sportuodami. Ne visi žinojo, kur gali įsigyti kamuolius, gumas, nestabilias plokštumas. Man buvo svarbu, kad sportuodami žmonės nepervargtų, tačiau visus raginau kiekvieną dieną judėti.“
Lina atvirauja, kad, matydama, kaip skaidrėja jos klientų akys, ir pati jaučiasi geriau. „Dažnai pasvarstau, kaip galėčiau dar patobulinti pratimus, kuriuos darome du kartus per savaitę, kaip atrasti raktą į kiekvieno centro lankytojo širdį.“
Šeimoje dvi aktorės
Lina turi ir menininko gyslelę. Ji vaidina Naujajame neįgaliųjų teatre. „Buvau laiminga suvaidinusi Tennessee’io Williamso „Stikliniame žvėryne“ Lorą – neįgalią mergaitę, pilną kompleksų, užsisklendusią savo pasaulėlyje. Žiūrovų aplodismentai ir geri atsiliepimai mane drąsino. Vėliau į šį teatrą pasikviečiau ir sesę“, – prisimena moteris. Linos sesę Žydrę taip pat užbūrė teatro magija. Sesės pakviesta ji šiuo metu ne tik vaidina, bet ir dirba vadybininke. „Teatre esu atsakinga už vaikiškus spektaklius, o jų esame pastatę tris, – pasakoja mergina ir džiaugiasi, kad vaikai jiems skirtus spektaklius priima nepaprastai nuoširdžiai, tiki, kad lėlytės gyvos. – Aš ir vaidinu vaikiškuose spektakliuose, ir dirbu vadybininke, kitaip tariant, esu vaikiškų spektaklių „mama“.“
Su teatru mergina susipažino, kai sesuo pakvietė pasižiūrėti spektaklio „Stiklinis žvėrynas“. „Abi turime tą pačią negalią, gali ji vaidinti, galėsiu ir aš“, – nusprendė Žydrė ir įsidrąsino. „Teatre jaučiuosi laiminga, galiu save realizuoti, jaučiu, kad darome kažką ypatinga. Praėjusį antradienį spektaklį pagal Maironio poeziją rodėme Lukiškių kalėjime iki gyvos galvos nuteistiems kaliniams. Jaučiau, kad įnešame kažką šviesaus“, – pasakoja Žydrė ir džiaugiasi, kad vakar Jonavoje jų teatras rodė Robert’o Thomas’o spektaklį „Aštuonios mylinčios moterys“, kuriame vaidina ir ji.
Studentė kaip ir visos
Žydrė turi svajonę. Kaune ji studijavo teologiją, labai norėtų šias studijas tęsti, jeigu tik atsirastų tokia galimybė Vilniuje. Mergina taip pat studijavo kino ir teatro pedagogiką, šiek tiek mokėsi kineziterapijos. „Studijuodama naudojausi specialia kompiuterine programa, didinamuoju stiklu. Buvau eilinė studentė, pasitelkianti pagalbines priemones. Dabar, dirbant teatre, visos žinios praverčia“, – teigia teatro aktorė ir vadybininkė. Ji parodo didelėmis raidėmis užrašytą tekstą apie sceninę kalbą ir sako, kad teatro aktoriai nuolat mokosi, klausosi paskaitų apie vaidybos meną.
Užaugo labai savarankiškos
Linos jaunesnioji sesuo Žydrė buvo trečioje klasėje, kai mokykloje tikrinant akis pastebėta, jog jos regėjimas prastas. „Labai išsigandau ir iš pradžių mamai nerodžiau mokytojos įrašo, bet vėliau teko susitaikyti, kad mane kaip ir sesę užklupo ta pati liga, kuriai išgydyti dar nėra vaistų. Regėjimas silpo pamažu ir aš su tuo susigyvenau, prisitaikiau.“
Abi sesės kurį laiką mokėsi silpnaregių mokykloje Kaune. Mergaitės jautė namų ilgesį, todėl tiek viena, tiek kita grįžo į gimtąjį miestelį ir mokėsi įprastoje mokykloje.
Lina prisimena, kad rajono mokykloje stengėsi būti tokia kaip visi, mokytojų nelabai drįsdavo prašyti, kad pasodintų į pirmą suolą. Visi lankė įvairius būrelius, o Lina negalėjo.
Moteris pasakoja, kad ji ir jos jaunesnioji sesuo Žydrė išmoko gerai orientuotis aplinkoje, viską pasidaryti pačios. „Man juokinga, kai manęs klausia, kaip tvarkausi buityje. Kai ką nors šveičiu, tai iššveičiu taip gerai, kad visi stebisi. Nesvarbu, kad neprimatau, svarbu, kaip dirbu. Laukdama stotelėje pasiklausiu žmonių, koks autobusas atvažiuoja. Parduotuvėje taip pat nesivaržau paklausti. Sesės ir manęs tėvai neglobojo labiau už kitus vaikus, gal tik morkų ravėti nesiųsdavo, ir mes jiems už tai esame dėkingos. Užaugome savarankiškos.“
„Jeigu nematai ar silpnai matai, tai nereiškia, kad nemoki ir negali džiaugtis gyvenimu. Svarbiausia – priimti ir mylėti save tokį, koks esi. Tokį, kokį sukūrė Dievas“, – sako Lina.