Ryžtas ir atkaklumas verslininką Matą Puodžiūną pastatė ant kojų

Prieš aštuonerius metus Matas, linksmas, kupinas energijos, svajonių ir planų studentas, vasarą išvyko į JAV. Vaikinas ir dirbo, ir keliavo. Nelaimė Matą pasivijo vieną smagų vakarą, kai jis, panoręs atsigaivinti po darbų, tamsoje šoko į nepažįstamą baseiną. „Nežinojau, kad toji baseino dalis negili. Nėriau į tą šoną, kuriame nebuvo žmonių, o gylio ten būta vos per sieksnį“, – pasakoja vyras. Jis dar dabar prisimena, kad gulėdamas baseino dugne negalėjo pajudinti nė vienos galūnės. „Tada mąsčiau apie tėvus, apie tai, kokį skausmą jiems teks ištverti, jeigu mirsiu. Nemaniau, kad galiu likti neįgalus, galvojau apie mirtį“, – prisimena jis.

Draugai iškvietė gelbėtojų sraigtasparnį. Matui buvo lūžę penktas, šeštas ir septintas stuburo slanksteliai. „Man pasisekė, kad atvykę medikai suleido steroidų ir kaulų nuolaužos bei tinstantys audiniai nepradėjo draskyti vidaus organų“, – sako Matas. Vaikinas buvo nugabentas į Norfolko ligoninę. Jo padėtis medikams atrodė beviltiška, tačiau jie ryžosi operuoti.

Matas prisimena, kad iš pradžių jam viskas atrodė tarsi filmas, bet, pamatęs į palatą ateinančią savo mamą, suprato – padėtis labai rimta. Jo sveikatos draudimas siekė vos 50 tūkst. dolerių. Tokios sumos vaikino gydymo išlaidoms užteko vos savaitei. Tėvai baiminosi, kad reikės parduoti namus, bet ir tada būtų neužtekę pinigų. Laimei, dalį reikalingos sumos padengė pati ligoninė, dalį – vietinis labdaros fondas. „Man pasisekė, netempiu skolų naštos“, – sako Matas ir priduria, kad yra dėkingas draugams bei giminėms, kurie taip pat nepaliko bėdoje.

Po poros savaičių Matas buvo perkeltas į reabilitacinės ligoninės palatą. „Amerikoje reabilitacija kainuoja didžiulius pinigus, todėl žmonės šiose palatose guli ne ilgiau kaip dvi savaites, o kitą laiką į procedūras važinėja iš namų. Man pasisekė: išbuvau ten tris mėnesius“, – pasakoja vyras. Reabilitacinė ligoninė, kurioje jis atgavo jėgas, – tai viešbučio tipo pastatas, kuriame visi ligoniai turi atskirus kambarius. Mato kambarys buvo didelis, tad mama, kuri globojo jį visą laiką, galėjo gyventi drauge. „Mano mama dirba medicinos srityje, ji ligoninėje greitai apsiprato ir kuo tik galėdama man padėdavo“, – prisimena jaunas vyras.

Iš pradžių vaikinas visai negalėjo judėti. Specialistai jį paguldydavo ant rankšluosčių ir judindavo. „Amerikiečių reabilitologai nepripažįsta masažo“, – atkreipia dėmesį Matas. Tad tokios procedūros nebuvo iš viso. Kita labai svarbi reabilitacijos dalis, kuri lietuviui paliko įspūdį, – tiesos sakymas. Vyras dėkingas medikams, kad jie neleido jam turėti nepagrįstų iliuzijų. Jis vis klausdavo, kada pasveiks ir bus toks, kaip anksčiau, o jam atsakydavo: niekada. „Turėjau suprasti, kad sužalojimai yra labai sunkūs ir jų pasekmių pašalinti neįmanoma“, – prisimena vyras. Teisybė buvo karti, bet skatino dirbti. Nuo pat pirmų dienų reabilitacijoje negalią turintys žmonės mokomi apsitarnauti kiekvienas pagal savo galimybes: paimti ir laikyti šaukštą, orientuotis virtuvėje, išstumti dantų pastos iš tūbelės, net jeigu valdai tik kairę ranką, persėsti į automobilį ir daugelio kitų dalykų, kurių nepajėgdamas pasidaryti žmogus negali gyventi savarankiškai.

Per dieną Matas keliaudavo į 6–7 procedūras, kurias atlikdavo skirtingi specialistai. „Turėjau dėžę, kurioje buvo 33 įvairūs daiktai, stengdavausi juos kuo greičiau surinkti“, – pasakoja jaunas vyras ir pabrėžia, kad šį pratimą darydavo keliasdešimt kartų per dieną, su laikmačiu nuolat tikrindavo, kiek užtruko. „Kai nors sekunde pagerindavau savo laiką, būdavau labai laimingas“, – neslepia jis.

Šalia Mato visą laiką būnančiai mamai teko nemenkas iššūkis. Ji judindavo sūnaus rankas, paduodavo vandens, lydėdavo į naktines treniruotes. „Amerikoje, kitaip negu pas mus, po darbo valandų neužrakina treniruočių salių, – pasakoja Matas ir prisimena, kaip tomis naktimis, kai negalėdavo užmigti, jis su mama keldavosi ir važiuodavo į salę treniruotis.

„Vaikščiosiu! Tikrai vaikščiosiu!“ – mintyse kartodavo pats sau. Pirmą kartą jis atsistojo po mėnesio ir dabar pamena, kaip tada buvo silpna, pylė prakaitas. Tačiau jau pirmi du žingsniai kėlė begalinį norą eiti ir nesustoti. Matui neberūpėjo kitos procedūros, maistas, jis jau nebeabejojo, kad vaikščios. Jo šeimai medikai buvo oficialiai pranešę, kad sūnui reikės priežiūros, kad didelė tikimybė, jog jis liks sėdėti neįgaliojo vežimėlyje. Tėvai jau svarstė, kuris iš jų turės išeiti iš darbo ir slaugyti sūnų.

Įdėjęs daug sunkaus darbo, namo, į Lietuvą, Matas jau skrido pasiremdamas tik vienu ramentu, neįgaliojo vežimėlio jis kategoriškai atsisakė. Amerikiečiai gydytojai jau buvo susisiekę su Lietuvos medikais, ir vaikinas grįžo tiesiai į Santaros ligoninės reabilitacijos centrą. „Palatoje buvome septyniese, aš tik vienas galėjau vaikščioti, kiti po sunkių traumų (avarijų, gaisrų) negalėjo atsikelti iš lovos. Mes turime gerų specialistų, – sako Matas, – deja, biudžetas, skirtas įsigyti priemonėms, kurios reikalingos reabilitacijai, labai menkas. Kas nors padovanoja, kas nors palieka sau nusipirktąsias. Gal dabar situacija ir keičiasi“, – svarsto vyras ir džiaugiasi, kad jį patį tuomet labai gelbėjo galimybė naudotis baseinu. Vaikinas iš naujo išmoko plaukti. Iš reabilitacijos jis išėjo teišbuvęs 70 dienų. „Mačiau, kad palatoje vietos kitiems labiau reikia, ir nusprendžiau važinėti į procedūras iš namų“, – tikina Matas. Vaikinas gydėsi dvejus metus, bet per tą laiką neapleido mokslų – baigė pradėtas studijas Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete.

Matas pasakoja, kaip nelengva jam buvo išmokti rašyti kaire ranka. „Universiteto dėstytojai buvo labai supratingi ir leido naudotis kompiuteriu, o žmogaus protas yra be galo jautrus mechanizmas ir greitai prisitaiko prie situacijos“, – sako vyras. Iš pradžių Matui atrodė, kad niekaip nesugebės užsisegti marškinių sagų, bet ir šią kliūtį įveikė. „Buvau išvykęs į Kanadą, maniau, kad joje pradėsiu naują gyvenimą, bet nieko gero ten neradau. Prasidėjo depresija, pablogėjo sveikata. Supratau – reikia namo! Brolis Lukas pradėjo kviesti bendrai dirbti“, – prisimena Matas.

Kartu su juo ir kitais artimais draugais vyras įkūrė naktinį klubą „Materialistė“ – kitų metų vasarį jis švęs jau trečią gimtadienį. Vilniuje, Vilniaus gatvėje, veikia trys klubai, prie kurių atsiradimo labai prisidėjo ir Matas, čia dirba 70 darbuotojų. „Man smagu, kad žmonės pas mus linksminasi, švenčia gimtadienius, šoka“, – neslepia klubo savininkas.

Matas žino, kad jam negalima persitempti, tad jis ramiai atsisako, kai draugai kviečia žiemą slidinėti ar leisti vėjo aitvarus, nešoka su parašiutu. „Nesakyčiau, kad man atsisakyti visų šių pramogų – didelė kančia. Protas yra įjungęs saugiklį, ir aš visą laiką mintyse pamatuoju, ką galiu daryti, o ko ne. Nelaimė mane ištiko, nes norėjau pasirodyti prieš draugus. Gavau didžiulę pamoką ir supratau: kad ir kas nutiktų, atkaklumas ir ryžtas yra visagaliai“, – tikina Matas.