LASS jau 90 metų buria pasauliui atvirus neregius

LASS šiuo metu vienija daugiau nei 6 tūkst. regėjimo negalią turinčių žmonių. Daugiau nei 60 proc. jų yra senjorai. Nepaisant to, vienas iš organizacijos bruožų – jos narių aktyvumas. Žmonės atskleidžia savo gebėjimus sportuodami, muzikuodami, burdamiesi į pomėgių klubus. Kas gali, pasirinktoje srityje siekia profesionalumo, profesinės karjeros, kas ne – tiesiog užsiima širdžiai miela veikla. Muzikuoja, sportuoja, šoka, vaidina, keliauja.

Štai aklųjų golbolo rinktinė yra dviejų – Sidnėjaus ir Pekino – parolimpinių žaidynių vicečempionė, silpnaregis Vladas Bagdonas dainuoja operoje, neregys verslininkas Karolis Verbliugevičius yra įkūręs masažo salonų tinklą „Matančios rankos“, o aktorės pašaukimą turinti Laima Zemleckienė – Neįgaliųjų teatrą. Praėjusiais metais Lietuvos aklųjų choras „Feniksas“ tapo TV3 rengiamų „Chorų karų“ nugalėtoju. Daugelis Silpnaregių sąjungos vienijamų neregių, net ir vyresnio amžiaus, savo gyvenimo jau neįsivaizduoja be kompiuterių ir informacinių technologijų.

LASS pirmininkas Sigitas Armonas organizacijos 90-mečio išvakarėse sakė: „Galima daug kalbėti apie Lietuvoje priimtus įstatymus, prie kurių atsiradimo prisidėjo LASS, apie tai, kiek ir kokių darbų organizacija nuveikė per paskutinius du dešimtmečius, bet mane labiausiai džiugina tai, kad Lietuvos neregiams atsiveria tokios pačios galimybės gyventi, mokytis, dirbti, kaip ir Vakarų šalių akliesiems. Galime naudotis pažangiausiomis informacinėmis technologijomis, techninės pagalbos priemonėmis, kuriomis naudojasi viso pasaulio neregiai. Daugelį mūsų galimybių vis dar riboja mažos neįgalumo pensijos, nedideli atlyginimai, tačiau savo gyvenimo jau neįsivaizduojame be atsivėrimo pasauliui, jo naujovėms ir Vakarų šalyse taikomiems gyvenimo standartams.“

Dėl carinės Rusijos okupacijos, trukusios visą XIX amžių, Lietuvoje pačių neregių sąjūdis, smarkiai pavėlavęs, prasidėjo tik praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje. Pirmoji neregių organizacija, kurios tęstinumą palaiko LASS, įkurta dar 1926 metais Kaune. Pasaulyje organizuoto aklųjų sąjūdžio pradžia laikomi 1776-ieji metai, o tėvyne – Prancūzija. Tais metais Paryžiuje buvo atidaryta pirmoji aklųjų mokymo įstaiga – aklųjų institutas. XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje Vakarų Europos, Skandinavijos šalyse pradėjo kurtis aklųjų organizacijos, išlaikiusios tęstinumą iki šių dienų. Taigi tuo metu, kai LASS minės savo veiklos šimtmetį, kai kurios aklųjų organizacijos bus pradėjusios jau trečiąjį šimtmetį. Palyginti su jomis, LASS yra gana jauna organizacija, tačiau kartu ji – viena seniausių, tęstinumą išlaikiusių nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje.

Per 90 metų labai pasikeitė Lietuvos žmonių gyvenimo sąlygos, supratimas apie socialinę ir sveikatos apsaugą, požiūris į negalią turintį žmogų, tačiau LASS, kaip akluosius vienijančios organizacijos, tikslai ir uždaviniai liko praktiškai tie patys: burti regėjimo negalią turinčius žmones bendrai veiklai, skatinti ir pagal galimybes padėti jiems gyventi visavertį gyvenimą – mokytis, dirbti, atskleisti savo kūrybines galimybes.

Tiek Lietuvoje, tiek Vakarų šalyse daugelis apie organizuotą aklųjų sąjūdį rašiusių žmonių atkreipė dėmesį, kad jis prasidėdavo nuo švietimo. Pirmiausia atsirado aklųjų mokyklos (daugelyje šalių jos vadintos aklųjų institutais). Neregiai pradėti mokyti rašyti, skaityti. Apsišvietus ateidavo supratimas, kad reikia kurti savo organizaciją, patiems tapti savo gyvenimo šeimininkais. Lietuva irgi nebuvo išimtis. Didelė dalis neregių, 1926 m. dalyvavusių pirmajame suvažiavime, kuriame buvo įsteigta LASS pirmtakė Lietuvos aklųjų sąjunga, netikėjo, kad nematantis žmogus gali mokytis, dirbti, būti savarankiškas. Teko pradėti nuo nulio.

1928 m. vasario mėn. Kaune atidarytas aklųjų institutas, o ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje jo auklėtiniai pradėjo eiti į visuomenę – privačiai mokėsi muzikos, masažo, institute buvo mokoma pynimo, šepečių vėrimo amatų. Vienas kitas instituto globotinis pradėjo gyventi savarankiškai. Po Antrojo pasaulinio karo, aklųjų institutui tapus vidurine mokykla, jos abiturientams atsivėrė ir aukštojo mokslo galimybės. Greitai paaiškėjo, kad aukštasis mokslas akliesiems prieinamas ir pasiekiamas, sparčiai daugėjo žmonių, baigusių aukštąsias mokyklas. Aklieji įgydavo vis naujas, dar neišbandytas specialybes.

Nepaisant atsivėrusių galimybių mokytis, studijuoti, įgyti specialybę, dirbti, aklieji ir juos vienijanti organizacija sovietų okupacijos metais gyveno pagal sovietinį, iš šalies primestą, modelį. Vienas svarbiausių šio modelio bruožų – sovietų respublikose veikiančios aklųjų organizacijos, tarp jų ir LASS, vykdė gamybinę veiklą, gaudavo lėšų, iš kurių ir gyvendavo. Lietuvoje tą gamybinę veiklą sekėsi vykdyti visai neblogai, tad aklųjų organizacija buvo pakankamai turtinga: statė gyvenamuosius namus, steigė ir išlaikė kultūros centrus, juose veikusius meno saviveiklos, sporto būrelius, leido Brailio ir garsines knygas. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad toks modelis buvo visai neblogas, tačiau jis turėjo du didelius minusus: aklieji gyveno labai uždarą, regintiesiems mažai pažįstamą ir suprantamą, gyvenimą, aklųjų gamybinė veikla buvo įmanoma tik planinės ekonomikos sąlygomis, kai viskas, kas pagaminta, būdavo realizuojama, kai užsakovams nebuvo pasirinkimo, iš ko ir už kiek norimą gaminį pirkti.

Subyrėjus planinei ekonomikai, subyrėjo ir aklųjų gamybinė veikla. Tiesa, Lietuvoje iš penkių sovietmečiu veikusių aklųjų įmonių trys tebeveikia iki šiol. Tačiau jos yra tapusios socialinėmis įmonėmis, gauna tokioms įmonėms numatytą valstybės paramą. Tiek Vakarų šalyse, tiek Lietuvoje darbas yra vienas iš nacionalinių aklųjų organizacijų prioritetų.