Kito tokio kolektyvo nežinanti
„Plastikos studija „Tu ir aš“ – unikalus kolektyvas, – sako jo vadovė Rūta Januškevičienė, – kito tokio Lietuvoje nėra. Neteko girdėti, kad būtų ir užsienyje. Aklieji patys vieni dainuoja, groja, bet kad šoktų – bent aš nežinau.“ Kolektyvų, kuriuose kartu šoka aklieji ir regintieji, žinoma, yra. Vienam jų – tautinių šokių kolektyvui „Šimtažiedis“ – pati R. Januškevičienė ir vadovauja. Šiek tiek daugiau nei prieš metus, 2015-ųjų kovo mėn., „Šimtažiedis“ laimėjo aukščiausią saviveikliniams kolektyvams Liaudies kultūros centro skiriamą apdovanojimą – Aukso paukštę. „Tad kam reikėjo kurti dar vieną šokių būrelį ar studiją“, – klausiu vadovės.
„Šimtažiedis“ labiau orientuojasi į sceną, koncertinę veiklą, – pasakoja R. Januškevičienė. – Kurdami plastikos studiją „Tu ir aš“ turėjome kiek kitus tikslus. Norėjome pradėti nuo paprasčiausių dalykų: kūno kalbos, judesio ir šokio abėcėlės: kaip prieiti prie mikrofono, nusilenkti publikai, įteikti gėlę, ir tik paskui, jeigu išeis, šokti. Pradėjome nuo mankštos: kuo daugiau darėme, tuo daugiau norėjome. Norime valso – šokame, norime liaudies šokių – parengiame ir tokių šokių. Visiems patiko, gerai sekėsi, mokėmės vis naujų šokių, pradėjome koncertuoti.“ Anot vadovės, sceninį šokį galima pastatyti pagal knygą, yra aprašymai, praktinė patirtis. O šokį neregiams reikia pritaikyti. Šioje situacijoje padėti negali niekas – nei knygos, nei internetas.
Pasak kolektyvo vadovės, svarbu, kad šokiai nebūtų pernelyg sudėtingi, visi jų elementai derėtų tarpusavyje, kad žmonės scenoje neatrodytų komiškai. Pagaliau, kad šokdamas neregys nenukristų nuo scenos! R. Januškevičienė pasakoja, kad „neregiui reikia rodyti kiekvieną elementą, kiekvieną judesį. Jeigu reikia sulenkti ranką ar koją – tai kaip sulenkti, jeigu ištiesti – tai kuria kryptimi, kokiame aukštyje, o reginčiam žmogui užtenka pasakyti „sulenkite ranką“ ir parodyti kaip sulenkti“.
Kolektyvo šokėjai nuolat akcentuoja tarpusavio pasitikėjimą, be jo dirbti būtų neįmanoma. „Visada dalyvio atsiklausiu, ar galima jį liesti, – pasakoja vadovė, – ir paprastai tokį sutikimą gaunu. Tada liečiu, rodau, dalyvis liečia mane – šitaip ir mokomės.“
Šokio patirtis
„Visada labai norėjau šokti, bet dėl savo kompleksų niekada nedrįsau. Neperžengiau tam tikros ribos. 2009 m. pavasarį visai netekau regėjimo. Atsimenu, tada dar pagalvojau, kad troškimą šokti teks „padėti“ į neišsipildžiusių svajonių lentyną. Ir štai atradau plastikos studiją „Tu ir aš“! Tos valandos, kai šoku, man yra stebuklingos. Atsiriboju nuo kasdienybės“, – apie savo, kaip šokėjos, patirtį kalba vilnietė neregė Jolanta Žibienė.
Neregys paprastai jaučia patalpos, kurioje yra, erdvę, ribas. Gali pajusti artėjančią sieną, nors ne visada geba pasakyti, kaip ją pajunta. „Viena yra pereiti salę lėtu žingsniu, o kita – perskristi ją skambant muzikai polkos ar valso žingsneliu, – sako J. Žibienė. – Kai kada ribų galima ir nepajausti ir atsitrenki į sieną.“ Tačiau šitaip atsitinka retai ir net visiškai nematantys studijos dalyviai po kiek laiko scenoje ar šokių salėje jaučiasi puikiai.
Studijos vadovė savo šokėjams siūlo išbandyti įvairius – Lietuvos ir kitų šalių tautinius, klasikinius, šiuolaikinius šokius. Tarp šokių yra ir sirtakis, kurį, anot pačių šokėjų, mokytis buvo sunkiausia. Lėtąją dalį įveikė nesunkiai, bet kai priartėjo prie greitosios, teko padirbėti. Nebuvo lengva, kai atskirus elementus reikėjo sujungti į visumą, kad rankos, kojos, visas kūnas judėtų greitai ir darniai.
Labai svarbi studijoje įgyta ir šokio, kaip tam tikros visumos, patirtis. „Prisiliečiame prie tautinio, modernaus šokio, – pasakoja J. Žibienė, – supranti, pajunti, kad niekada sirtakio nešoksi polkos žingsneliu, o šiuolaikinio pramoginio šokio – sirtakio žingsniu. Plastikos studija nuostabi tuo, kad joje ne tik šokame, bet ir įgyjame supratimą, kas yra šokis apskritai, kuo skiriasi klasikinis ir šiuolaikinis pramoginis šokis.“
Ateina vedami skirtingų tikslų
Gedvilė Jonaitienė, Vilma Bardzilauskaitė, Severina Baranauskienė, Michailas Mechas – plastikos studijos „Tu ir aš“ dalyviai. Visi jie į studiją atėjo vedami noro šokti ir kartu turėdami kiek skirtingus tikslus. Štai G. Jonaitienė daugiau nei 40 metų akliesiems leido garsines knygas, 2011 m., baigusi darbinę veiklą, keletą metų gyveno ne Vilniuje. Į sostinę grįžo 2014 m. ir iškart įsiliejo į studijos veiklą. Du kartus per savaitę ateina pasimankštinti. „Mankšta čia gera, – sako Gedvilė, – išsijudina visas kūnas. Su muzika mankštintis tiesiog smagiau. Esi ne vienas, susitinki su žmonėmis.“
V. Bardzilauskaitė dirba masažuotoja. Jai studija – fizinis, psichologinis atsipalaidavimas po darbo. Vilmai bene labiausiai įsimena kelionės. „Tu ir aš“ koncertavo ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos žiūrovams. S. Baranauskienė į plastikos studiją atėjo paraginta draugų. Anot jos, aklieji ir silpnaregiai turėtų bent kartą pabandyti šokti. Jeigu nepatiks ar nesiseks, galės rinktis kitą, labiau patinkančią, saviraiškos formą.
Visi kalbinti plastikos studijos dalyviai vienu balsu tikina, kad ši studija – tai ne tik šokis, laisvesni judesiai, nauja patirtis, bet ir išaugęs pasitikėjimas savimi bei savo galimybėmis už studijos ribų.