Dviejų metų anglų buldogas Spenceris paralyžiuotas nuo mažens. Jo šeimininkai rado šuniuką dar visai mažą prie lauko durų laiptelių, negalintį pajudinti galinių kojų.
Veterinarai įtarė, kad taip atsitiko dėl stuburo pažeidimų. Spėjama, kad kažkas jį numetė iš aukščiau arba sutrypė, kol šuniukas buvo visiškai mažas.
Nepaisant savo negalios, buldogas yra labai draugiškas. Negalėdamas vaikščioti tiesiog lipte prilipdavo prie lango ir kiauksėdavo, matydamas lauke praeinančius šunis.
„Jis nežino, kad skiriasi nuo kitų šunų“, - pasakojo Spencerio šeimininkė. Didžiausia buldogo svajonė, matyt, buvo išbėgti į lauką.
„Visas jo gyvenimas praėjo šalia mano kojų, žiūrint į viršų ir verkiant, tarsi sakytų: „Pakelk mane! Pakelk mane! Nunešk mane ten ar šen“. Jis vis aimanavo ir aimanavo, norėdamas būti lauke“, - prisiminė šuns savininkė Linda Heinz.
Spenceris galėjo judėti tik vilkdamas galines letenas. Todėl ant jų atsirado žaizdos. Gydytojas J.Reddas dar niekada niekada nebuvo taikęs protezų šuniui. Tačiau nusprendė gyvūnui pritaikyti lygiai tokius pačius protezus, kaip ir žmonėms.
Savo keturkojo paciento paralyžuotas galines kojas jis apavė kojinėmis ir uždėjo tradicinius protezus. Tiesa, uždėti juos nebuvo paprasta.
„Žmonėms gali pasakyti: „Prašyčiau pasėdėti ramiai, aš privalau tai šitaip laikyti“. Spenceriui norisi judėti. Bet aš ketinu jam padėti kaip galėsiu“, - prieš procedūrą sakė gydytojas.
Daktarui J.Reddui pavyko pritvirtinti protezus prie buldogo kojų. Kad šie tvirčiau laikytųsi, gydytojas šuniui užmovė vaikiško dydžio „Crocs“ batus.
Kai daktaras pastatė Spencerį ant žemės, jis iškart ėmė judinti savo klubus, eidamas tiesiai iš tyrimų kambario.
Tiesą sakant, laimingas šuo tiek daug lakstė klinikos koridoriais, kad turėjo sustoti palakti vandens.
Buldogo šeimininkė džiaugėsi, kad dabar jis gali tyrinėti aplinką, kaip ir kiekvienas kitas šuo.
„Jis pats linksmiausias sutvėrimas, kokį teko matyti. Jis pabunda laimingas ir jam nebūna blogų momentų“, - pasakojo L.Heinz.
Dabar Spenceris džiugiai lekia į lauką palakstyti su savo draugužiu - aklu paršeliu Porkchopu. Juos stebėdama šeimininkė prasitarė, kad neprieštarautų turėti ir daugiau gyvūnų, nes su jais be galo gera ir smagu.
Spencerio istorija neliko nepastebėta „Crocs“ batų gamintojų, kurie žadėjo Spenceriui padovanoti ir daugiau avalynės, jei tik reikės.
