Katė yra laikoma moterišku gyvūnu, dažniausiai – neištekėjusios, vienišos, karjeros siekiančios ar senyvos damos ar karjeristės geriausia drauge. Gal dėl to, kad nuo seno moteris ir katė dažnai lyginamos, tapatinamos ir apkalbamos, panašiai smerkiamos ir aukštinamos. Jų santykiai užaugino kalnus prietarų ir stereotipų, aprašyti šimtuose knygų, poemų ar patarlių ir iki šiolei sulaukia aistringų diskusijų.
Katės kaip ir moterys - arba mielos, gražios, protingos (senovės Egipte katės buvo laikomos dieviškomis būtybėmis), arba gudrios, paslaptingos, įnoringos, pasileidusios ir kerštingos. 1692 m. per Salemo raganų teismus jos buvo vadinamos paties velnio įsikūnijimu.
Ryšys tarp moters ir katės pašaliečiui arba vyrui sunkiai suprantamas, dar sunkiau paaiškinamas, o tokius dalykus lengviausia – smerkti ir niekinti.
Katės naminėmis tapo prieš gerą dešimtį tūkstančių metų, ir nors jos tebėra geros medžiotojos, vis dėlto daug mieliau leidžia laiką šiltoje virtuvėje, kuri jau nuo seno yra moters valdos. Be to, moterys dažniausiai likdavo namuose, o katės saugojo namus nuo parazitų – ryšys tarp jų tik augo. Katė virto kompanione ir klausytoja, ištikima savo maitintojai. Tuo tarpu dažniausiai lauke laikomi šunys laiką leido su šeimos galva medžioklėje ar laukuose. Dažnas vyras yra linkęs katę, moterį, beje, taip pat, kritikuoti, kaip tingią ir niekam tikusią būtybę.
Vyrams mažiau rūpi psichologija, emocijos. Jie nežino, kad intymus ryšys tarp moters ir katės dažniausiai pasireiškia, drauge miegant ir glaustantis, nes sava katė – nepaprastai meilus gyvūnas. Tuo tarpu šuo ir vyras labiausiai emociškai suartėja fizinių užsiėmimų metu – per prakaitą ir judesį – bėgiojant, medžiojant ar žaidžiant aktyviuoju paros metu.
Šiais laikais vis daugiau vyriškosios lyties atstovų yra pasirengę į savo namus priimti paslaptingąją katę. Jie suvokė, kad šioji, skirtingai nuo šuns, turinčio savybę savo šeimininką nutolinti nuo kasdienybės, rutinos ir darbo bei namų problemų, yra intymiai įsiterpia į žmogaus vidinį pasaulį. Ji nuramina, paguodžia, sutaiko.
Moters prigimtis – užjausti, bet kokia kaina rūpintis kitais, todėl jos neatbaido katės nepriklausomybė, įnoringumas, nuotaikų kaita. Vien žinodama, kad ji yra globėja, atrama, maitintoja, reikalinga ir nepamainoma, moteris jaučia pasitenkinimą ir dėkingumą.
Tuo tarpų šunys ilgainiui tapo labiau mėgstami dėmesio ir ištikimybės besąlygiškai reikalaujančių vyrų.
Moterys laikomos gailestingesnėmis, prieraišesnėmis ir rečiau atsispiria benamiam gyvūnui. Priglausti šunį visada yra didesnio pasiaukojimo ir daugiau darbo reikalaujantis sprendimas, o retsykiais pašerti užklystančią katę – mažiau sudėtinga. Kai pasimatymai perauga į artimesnę draugystę, moteris retai kada tam prieštarauja.
Vieniša moteris su kate iki šių dienų neretai vaidinama senmerge. Ačiū Dievui, bent jau ne ragana. Daug kas mano, kad kates laikančios moterys taip kompensuoja vienatvę, dar daugiau žmonių galvoja, kad įrėmintos katės nuotraukos, per vakarienes pasakojamos juokingos istorijos, vaizdo siužetai „Facebook'e“, miegojimas su kate prie kojų ir jos prilyginimas vaikui - tai ženklas, kad moteriškė visai „nukvako“. Nėra ko ginčytis, nukrypimų pasitaiko. Bet ar nėra labiau „nukvakusi“ mergina, balerinos suknelėmis ir kaspinais puošianti savo pudelį?
Daugybė ir vienišų, ir nevienišų žmonių gyvūnus laiko jeigu ne vaikais, tai bent jau tikrais savo šeimos nariais. Kita vertus, toji pati katė yra puiki draugė, miela kompanionė, bet vis dėlto tik katė, su kuria retas kuris valgo iš vienos lėkštės.
Kačių mėgėjai klaidingai laikomi uždarais ar vienišais žmonėmis. Stereotipas gimė, ko gero, dėl to, kad su kate pasivaikščioti į parką neišeisi jau vien dėl to, kad ten daugybė vedžiojamų šunų. Tačiau augantis kačių mėgėjų skaičius rodo, kad jas vis dažniau renkasi užsiėmę, neturintys laiko šuns pasivaikščiojimams žmonės. Nors pastebėta, kad būtent vaikštynės ar bėgiojimas su šunimi suteikia galimybių su kuo nors susipažinti.
Bet kuriuo atveju galima prieiti prie išvadų: daugiau vienišų, internetiniuose pažinčių puslapiuose pasiskelbusių moterų turi kates dėl to, kad yra jautrios, rūpestingos, bet daug dirbančios ir labai užimtos. Kates globoti imasi vyresnio amžiaus moterys, ypač našlės, kurioms šunimi rūpintis per sudėtinga. O iš demografinės situacijos žinome, kad moterų ir našlių apskritai yra kur kas daugiau nei vyrų.
Paneigti prietarus sunku, be to, ne visi jie, kaip ir ne visi stereotipai yra klaidingi. Tačiau sutikus vienišą moterį net su keliomis katėmis, vertėtų prisiminti, kad dvigubai daugiau jų augina vedusios poros su vaikais.