„Mūsų organizacijai rūpi ne tik gyvūnų gerovė, bet ir visuomenės ir vaikų saugumas susidūrus įvairiose situacijose su šunimis. Būtent todėl iki šiol vis dar bandome įtikinti atsakingas valstybines institucijas, kad Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymas bei kiti teisės aktai neskirstytų šunų pagal jų veisles ar išorinius požymius, tačiau vietoj to būtų kuriamos prevencinės visuomenės apsaugos programos siekiant apsaugoti žmones nuo bet kokios veislės šunų įkandimų“, – sakė LGTAO direktorė Brigita Kymantaitė.
Jos teigimu, remiantis Lietuvos užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis atvejai, kai šunys apkandžiojo žmones, sudaro net 78 proc visų gyvūnų įkandimų atvejų. Kasmet, taip pat ir 2013m., skaičiuojama virš 5000 šunų įkandimų, iš kurių apie 25 proc. sudaro įkandimai vaikams iki 15 metų amžiaus. Tačiau jokiais tyrimais nėra nustatyta, jog tam tikros šunų veislės atstovai yra labiau linkę užpulti ir įkąsti žmogui negu kitų veislių ar neveisliniai šunys.
Jau ne vienerius metus šunų veislės skirstomos „į pavojingas“, „kovines“, kas reikalauja daug mokesčių mokėtojų pinigų siekiant kontroliuoti gyventojus, laikančius tokių veislių šunis, jiems taikomi įvairūs apribojimai. Bet AIDS centro skaičiai rodo, kad kasmet šunų įkandimų skaičius vis tiek nemažėja. Tai įrodo, kad tai visiškai nesprendžia problemos, o tik bereikalingai apsunkina teisės aktus įgyvendinančių pareigūnų darbą ir reikalauja daug finansinių išlaidų.
LGTAO organizacijos atlikta savivaldybių apklausa parodė, kad tarp tūkstančiais kasmet įvairiose savivaldybėse gyvūnų kontrolės tarnybų sugaunamų benamių ar iš gyventojų priimamų, problemas sudarančių ir konfiskuojamų šunų nėra nei vieno arba yra vos keli šunų mišrūnai iš VMVT sukurto „kovinių ir pavojingų“ šunų veislių sąrašo. Daugiausia sugaunami ar konfiskuojami įvairių kitų veislių šunys ir mišrūnai.
„Mes siūlome atsakomybę už pavojingą gyventojams šunų elgesį perkelti jų šeimininkams, kurie ir yra šios problemos pagrindinis šaltinis, nes yra įrodyta, kad šunų savininkų švietimas apie šunų augintinių gerovę ir atsakomybė už humanišką elgesį su jais, augintinio auklėjimas ir šuns savininko atsakingumo kontrolė sumažina šunų įkandimų skaičių. Taip pat siūlome reglamentuoti galimybę pripažinti bet kurios veislės šunį pavojingu, jeigu jis sukėlė pavojų visuomenei, bei apriboti tokių gyvūnų šeimininkų teises. Šunų skirstymas pagal jų pavojingą elgseną, bet ne pagal „pavojingai“ atrodančią išvaizdą sudarytų ženkliai didesnes galimybes mažinti kasmet apkandžiojamų žmonių skaičių“, – teigia B.Kymantaitė.
Jos teigimu, atsakingos institucijos privalo plačiau pažvelgti į problemas, kurios sukelia neatsakingi bet kurios veislės ar neveislinių šunų savininkai, įvertinti kodėl nuolatos keliami klausimai lieka vis neišsprendžiami ir imtis efektyvių bei humaniškų prevencinių priemonių šiuo metu šalyje egzistuojančiam gyvūnų augintinių pertekliui kontroliuoti. Nesiimant tinkamos strategijos ženklūs pokyčiai šioje srityje dar ilgai nebus matomi.
Ispanija, Italija, Didžioji Britanija ir Nyderlandai nurodo, kad veislių skirstymas teisės aktuose nesumažino šuns įkandimo incidentų. Tam tikrų veislių, o ne šunų elgsenos skirstymas į „pavojingas“ nepadėjo sumažinti šunų įkandimų skaičiaus nė vienoje šalyje, kur tai buvo taikoma. Todėl Italija ir Olandija neseniai atsisakė tokio įstatymo.
Europos bendrovės „ERGO Insurance“ Lietuvoje asmens ir civilinės atsakomybės draudimo skyriaus vadovo Gintaro Ašmensko teigimu statistika atspindi, jog vidutiniškai per metus užregistruojama apie 1 dešimtį tokio pobūdžio įvykių – šunų įkandimų. Ekspertai pastebi, kad tokios nelaimės dažniausiai įvyksta vaikams šiltuoju metų laiku – pavasarį, vasarą. Tokių žalų dydis svyruoja nuo 1 tūkst. litų iki 3 tūkst. litų, priklausomai nuo kiekvieno atvejo atskirai.
