Komunikacijos srityje dirbanti 27-erių Živilė bei rinkodaros specialistu dirbantis Laurynas savo dviejų kambarių bute vienu metu rūpinosi net devyniais keturkojais augintiniais. Rytais, tarsi mažoje fermoje pasiskirsčiusi pareigomis, pora apeidavo visus gyvūnus, pašerdavo, išvesdavo į lauką, pakeisdavo kraiko dėžutes ir skubėdavo į darbą. Vakare – tas pats ritualas dar sykį.
Portalas lrytas.lt paklausė Živilės ir Lauryno:
– Kaip jūsų namuose atsirado tiek gyvūnų? Kaip visi gyvūnai tilpo, o ir patys spėjote suktis?
Živilė: Tiek aš, tiek Laurynas nuo pat vaikystės augome su gyvūnais ir kai pradėjome gyventi kartu, pagalvojome, kad būtų labai puiku turėti šunį.
Laurynas: Ir tada pasiėmėme šunį... (Giliai atsiduso.) Darbe vieno projekto su gyvūnų prieglauda metu pasakiau, kad norėčiau didelio šuns. Po savaitės pranešė, kad yra didelių šunų. Apsimetėme, sakėme, kad dar pagalvosime, save apgaudinėjome, nors tiksliai žinojome, kad šunį tikrai imsime.
Živilė: Bet aš bijojau, kad nesuspėsime auginti. Tuo metu ir studijavome dieninėse studijose, ir dirbome visu etatu. Kilo klausimas, ar turėsime pakankamai laiko ir galimybių skirti dėmesio keturkojui. Laurynas įtikino, kad spėsime ir viską padarysime laiku. Taigi iš gyvūnų globos namų „Pifas“ prieš dvejus metus pasiėmėme savo pirmąjį augintinį – kalytę Rugę.
– Tai buvo pirmasis jūsų bendro gyvenimo augintinis. Turbūt turėjote nemažai problemų? Greičiausiai elgėtės neapgalvotai ir iš nežinojimo prisidarėte problemų? Laurynas: Su Ruge kankinomės dvejus metus, kol perauklėjome, bet būtent dėl jos atsirado noras gelbėti ir prižiūrėti kitus gyvūnus.
Živilė: Kankinomės – nevisai tikslu, bet problemų buvo.
Laurynas: Ji turėjo labai daug kirmėlių ir kol jos nebuvo išvarytos, negalėjome skiepyti ir vesti į lauką. Visa tai truko tris mėnesius. Per tą laiką ji prisirišo prie mūsų. Palikta viena namie imdavo draskyti baldus ir be paliovos kaukti. Tai vadinama išsiskyrimo sindromu.
Živilė: Didžiausia padaryta klaida – tai leidimas miegoti su mumis.
Laurynas: Anksčiau miegodavome ant žemės pasitiesę čiužinį. Kad ir kaip naktimis stengdavomės ją nukelti nuo čiužinio, rytą prabudę rasdavom padėjusią snukį kuriam nors iš mūsų ant kaklo. Atsirado labai artimas ryšys, ji priprato ir tapo sunku išsiskirti net ir trumpam.
Živilė: Tai kai tik palikdavome vieną namie, ji priteršdavo.
Laurynas: Kakodavo, siusiodavo...
Živilė: Tai darydavo iš streso. Nors vedžiodavome tikrai ilgai, ji vis tiek pridarydavo už tai, kad paliekame ją vieną.
Laurynas: Bandėme apgaudinėti, kad išeiname į darbą, grįždavome po kelių minučių, bet kiekvieną kartą grįžę rasdavome arba balą, arba kakojančią ant kilimo, arba jau padariusią krūvą. Bandėme feromonus purkšti, išmėginome įvairias raminamųjų žolelių tabletes, kitokius homeopatinius preparatus. Niekas nepadėjo...
Živilė: Vėliau bandėm užmauti šuniškas kelnaites. Manėme, kad jai bus nemalonu į jas prisidaryt. Palikome ją namie mūvinčią tas kelnaites. Žinoma, ji pridarė ir viską išpurtė ant sienų. Grįžę namo valandų valandas plovėme sienas, kilimą iš karto išmetėme, ropojome keliais, viską rinkome ir šveitėme. (Abu raitosi iš juoko.) Aišku, dabar jau viskas perdažyta ir sutvarkyta. Ir nebebuvo kitos išeities, kaip tik laikyti šunį narve, kol mūsų nėra namie.
Laurynas: Narve Rugė pradėjo labai kaukti. Naudojome specialų automatinį citrinų kvapo purškalą, kuris šuniui pradėjus kaukti purškia tą skystį į snukį ir atpratina nuo kaukimo. Grįžę namo radome visą tą skystį išpurkštą ir varvantį nuo snukio. Jai tas skonis patiko. Abu nusprendėme, kad Rugei reikia draugės, pavyzdžiui, katės.
Živilė: Aplinkiniai mums sakė, kad esame kvaileliai, ir siūlė geriau jau tą šunį kam nors atiduoti.
Laurynas: Kaip tik pamačiau skelbimą, kad stipriai sužalotai, gangrenuojančia koja ir pūliuojančiomis žaizdomis katei reikia pagalbos. Jos niekas nenorėjo imti. Skelbimas internete buvo jau apie mėnesį. Nutarėme ją pasiimti ir surizikuoti. Perrišinėjant amputuotos letenos žaizdas Živilei reikėjo reguliariai pauostyti amoniako ar išeiti į lauką pakvėpuoti grynu oru. Bet gydėme, slaugėme ir prižiūrėti gyvūną išmokome.
Katę pavadinom Gile. Kodėl Gile? Nes jas abi galime vadinti Rugile. Katė buvo laukinė, šnypšdavo ant mūsų, bet šiaip ne taip ją prisijaukinom. Vieną dieną Živilė pakvietė mane. Atbėgęs negalėjau patikėti savo akimis: Živilė glostė Gilę, o ši murkė. Kadangi laukinukę katę vis dar laikėme narve, Rugė prie jos atsargiai prieidavo, laižydavo pro narvo grotas ir taip jos susidraugavo.
Živilė: Gilė taip pamilo Rugę, kad kai kuris nors iš mūsų grįžta vienas, tai Gilė niekada neina prie durų, o kai žino, kad išėjo su šunimi, tai laukia prie durų, murkia, miauksi – jaučia, kad po poros minučių grįš Rugė.
Laurynas: Taip ir dingo visos problemos su šunimi. Rugė gavo draugę Gilę ir nebesijaučia tokia vieniša.
– Bet kai problemos dingo, jums toks ramus gyvenimas nepatiko, tai problemų pasidarėte patys ir į namus priėmėte būrelį gyvūnų, kurių vienu metu buvo net devyni? Laurynas: Mes supratome, kad paimti sveiką gyvūną ir pagloboti, kol rasime jam nuolatinius namus, yra paprasta. Bet būna tokių atvejų, kai žmonės dėl tam tikrų sužalojimų ar ligų nenori imti gyvūno. Tokiam gyvūnui lieka laukti savo galo. Pamanėme, kad jau įgijome patirties prižiūrėdami Gilę, kurios koja buvo amputuota. Juk patys net protezus jai mėginome konstruoti. Supratome, kad galime imtis iš tiesų labai sudėtingų atvejų, ir stengdavomės tai daryti.
Živilė: Užpernai iš vienos moters, kuri liguistai mylėjo gyvūnus ir augino jų 30–40, perėmėme tris kates. Kitos nukeliavo į gyvūnų prieglaudas ir buvo išdalytos.
Laurynas: Tas tris į savo namų balkoną priėmėme...Viena jų norėjo pabėgti, todėl iššoko per pravertą balkono langą antrajame aukšte. Buvo šiltas vasaros rytas, šeštadienis, mes – ką tik atsikėlę iš lovos. Pamačiau, kad nėra vienos katės. Greitai apsirengiau, nulėkiau į lauką. Živilė laukė balkone. Suradau tą katę, parnešiau namo ir atnešiau pas Živilę į balkoną. Apžiūrėjom, ar viskas gerai, paglostėme tas kates, nuraminome. Živilė vilkėjo tik chalatą, aš irgi tik kelis drabužius užsimetęs. Vos tik apsisukome eiti iš balkono, pamatėme, kaip mūsų šuo pakrapštė duris, prispaudė jas ir nulenkė durų rankeną. Situacija buvo įdomi: mes su trimis katėmis balkone, be telefonų, pusnuogiai, šuo namuose už durų. Iš pradžių pasijuokėme, o paskui reikėjo spręsti problemą. Šiaip ne taip pasiekėme pabelsti į kaimynų balkono langą. Gerai, kad jų vaikas buvo namie. Pasakėme, kad butas neužrakintas ir ateitų mus išleisi. Jis nuėjo, grįžo ir sako, kad šuo loja ir neįsileidžia. Paprašėme, kad savo telefoną paskolintų ir perduotų per balkoną. Artimųjų telefonų numerių nei aš, nei Živilė gerai neprisimename. Šiaip ne taip pataikiau surinkti savo tėvų namų telefono numerį.
Živilė: Kadangi aš atmintinai moku tik Lauryno telefoną, o Laurynas – tik savo, tai jei ne Lauryno tėvai, nežinia, kaip būtume išsikapstę iš to balkono.
Laurynas: Tėvai atsiuntė mano seserį ir ji mus išgelbėjo. Aišku, dar ir pasijuokė iš mūsų: „Na, ir nesąmonę padarėte.“
Živilė: Taigi kates, kurios gyveno balkone, išdalijome pakabinę ant balkono langų didelius plakatus su užrašu „Dovanojamos katės“.
Laurynas: Po tų trijų kačių priglaudėme katiną, kuris buvo tikras blusų maišas, kirmėlėmis apėjęs, jį kamavo sloga, akys buvo pažeistos. Po to - dar vieną katiną, labai sužalotą. Jis per naktį šildėsi įlindęs po automobilio variklio dangčiu, o žmogus, nepastebėjęs, variklį paleido. Paskui Pilies gatvėje radome sergančių kačių šeimyną. Visos jos dar dabar gyvena mūsų namuose. Laukia, kol pasveiks ir keliaus į naujus namus. Taigi vienu metu laikėme devynis gyvūnus – Rugę bei Gilę ir septynis, paimtus iš gatvės.
Živilė: Nusprendėme juos prižiūrėti, bet sutarėme, kad reikės suktis greitai. Visus reikia išgydyti ir padovanoti naujiems šeimininkams, nes devyni keturkojai namie yra jau tikrai daug.
Laurynas: Tiesa, tuo pat metu nutiko taip, kad išėjau su Ruge į mišką ir prie manęs pribėgo šuo su grandine ant kaklo. Nežinojau, ką daryti, nes jam labai patiko Rugė ir sekiojo jai iš paskos. Teko jį pasiimti. Paskambinau Živilei ir pasakiau, kad parsivedu šunį. Živilė sako man: „Kaip parsivedi?“. Aš atsakau: „Na, turiu dar vieną šunį. Tai paruošk namie viską.“ Ji klausia: „Ką „paruošk viską“?“ Aš: „Na, vonią.“ Živilė: „A, na, gerai, vonią...“
Živilė: Jis buvo labai geras ir draugiškas šuo, bet anksčiau buvo mušamas ir skriaudžiamas. Netrukus radome jam žmones, kurie juo tinkamai rūpinasi. O šiuo metu liko vieninteliai laikinai pas mus gyvenantys keturkojai – kačių šeimynėlė.
Laurynas: Visa šeimyna sirgo kačių gripu, akys buvo taip užpūliavusios, kad net nebuvo matyti vyzdžių. Jei dar porą savaičių katės būtų pabuvusios lauke, būtų netekusios akių. Živilė įkalbėjo mane pasiimti tas vargšeles. Sakau: „Gerai, gerai, pasiimam, bet reikia dabar nusipirkti narvą.“ Nuvažiavome ir nusipirkome.
Kadangi toms katėms reikėjo gyventi karantino sąlygomis, narvą laikome miegamajame. Visą miegamąjį joms padovanojom, o patys miegame svetainėje ant sofos.
Živilė: Tuo metu, kai priėmėme kačių šeimynėlę, į mūsų namus pateko dar dvi katės. Viena buvo labai graži, greitai rado naujus namus, o kita – sulaužytu žandikauliu. Visi sakė, kad ji negyvens, nebereikia jos gydyti, tik užmigdyti.
– Ar patys nebijote užsikrėsti ligomis? Juk paimate tuos gyvūnus blusuotus, kirmėlėtus, ligotus. Negi noras išgelbėti stipresnis už baimę? Juk moterims kirmėlėti gyvūnai dažniausiai būna labai šlykštu? Živilė: Taip, šlykštu. Bet sužalotas ar sergantis gyventi nori taip pat kaip ir sveikas. Gelbėti gyvūnus mus užkrėtė Gilės pavyzdys. Juk kai ją pasiėmėme, ji buvo išsekusi, purvina ir nušiurusi, be to, gangrenuojančia koja. Visi aplinkui sakė, kad vienintelė išeitis – užmigdyti.
Ir kai priglaudęs tokį gyvūną suteiki galimybę gyventi ir jis antrą kartą patiki žmogumi, atperka visus tuos šlykščius kirminus. Juk užmigdyti gyvūną apsimetant, kad nori jam padėti, lengviausia. Toks „gyvūnų gelbėjimas“ nėra mūsų tikslas.
Laurynas: Norime parodyti, kad ne visi žmonės juos spardo ir niekina. Gilė, kol pateko į mūsų namus, nebuvo nė karto paglostyta. Visą laiką augo kažkur lauke, kovojo už būvį ir bandė išlikti. Kai žmogus ją pirmą kartą paglostė, turbūt negalėjo patikėti tuo, kas vyksta.
– Ką priglausti gyvūnai suteikia jums? Moralinį pasitenkinimą? Be to, tai kainuoja ir pinigų, ir laiko.
Laurynas: Mes dar net nepagalvojom, kiek mums tai kainuoja. Gal jau ir reikėtų pradėti skaičiuoti, kiek tai kainavo?
Živilė: O ką čia skaičiuoti? Pinigus, už kuriuos būtume nusipirkę daiktų?
– Bet juk pinigų reikia gyvūnų vaistams, operacijoms, gydymui, maistui? Laurynas: Taip, tačiau gyvūnų globa – mūsų hobis, moralinis pasitenkinimas ir saviraiška.
– Na, pavyzdžiui, jūsų bendraamžiai uždirbtus pinigus leidžia pirkdami naujesnį automobilį, gražesnius drabužius ar keliasi į didesnį būstą. Jie į jus galėtų žiūrėti kaip į keistuolius, kurie investuoja savo pinigus į mirštančius gyvūnus. Kokia aplinkinių reakcija? Laurynas: Kai kurie tikrai mano, kad esame keistuoliai. Spėju, kad net jei neturėtume tiek pinigų, eitume savanoriauti į prieglaudas.
Živilė: Manau, kad suteikti gyvūnui galimybę gyventi yra prasmingiau, negu už tuos pinigus įsigyti naują daiktą. Naujesnis automobilis nesuteiks tiek laimės, kiek išgydytas ir į naujus namus iškeliavęs gyvūnas.
– Kaip nutariate, kurį gyvūną pasiimti į namus ir gydyti? Kuris jūsų taria lemtingą žodį? Živilė: Mes net ir menkiausią sprendimą esame linkę priimti drauge. Juk reikia įvertinti galimybes ir susiplanuoti laiką.
Laurynas: Tik tą šunį parsivedžiau Živilės neatsiklausęs...Bet visa kita visada sprendžiame abu. Be to, mums labai padeda gyvūnų prieglaudos.
– Tai kiek daugiausia teko išleisti už gyvūno gydymą? Pavyzdžiui, už vieną gyvūną? Živilė: Daugiausia kainavo kačių šeimyna iš Pilies gatvės. Motina ir trys kačiukai, visi stipriai sirgo, teko gydyti. Visas išlaikymas atsiėjo apie 2 tūkst. litų.
– Rūpinantis būriu gyvūnų turbūt nebelieka laiko laisvalaikiui? Ar vis dėlto kas nors padeda jums prižiūrėti keturkojus? Živilė: Kai susiruošiame į kelionę, Rugė ir Gilė dažniausiai vyksta kartu, o likusius priglaustus paprašome, kad prižiūrėtų Lauryno sesuo. O kai jau keliaujame į tolimesnę kelionę, ieškome draugų, kurie galėtų prižiūrėti visus tuos gyvūnus. Dažniausiai draugams paskirstome po vieną gyvūną.
– Ko esate priversti atsisakyti dėl gyvūnų gerovės? Laurynas: Nebegaliu darbe sėdėti ilgai ir dirbti viršvalandžių.
Živilė: Retsykiais tenka atsisakyti pramogų su draugais. Bet jei labai nori kur nors ištrūkti, visada gali susiderinti ir susiplanuoti.
Laurynas: Tačiau nepajutome, kad mūsų gyvenimas būtų stipriai pasikeitęs ir apribotas. Sėkmingai visur dalyvaujame, su draugais sutinkame, keliaujame. Netapome užsidarę ar kokie namisėdos.
– O kaip buities darbai? Živilė: Iš tiesų jų atsirado daugiau.
Laurynas: Gyvename kaip mažytėje fermoje. Rytą atsikeli, visus apkuopi, pašeri skirtingu maistu (nes taip reikia), visur daug indelių, visuose turi būti vandens, po to pridaro į skirtingas dėžutes, viską reikia išvalyti ir tik tada gali pasirūpinti savimi.
Živilė: Bet esame taip susistygavę, kad viską atliekame per labai trumpą laiką. Vienas šunį išveda, kitas katėmis pasirūpina.
– Ar nesinori vieną dieną visko mesti ir atsisakyti augintinių? Živilė: Vaikystėje, kai tėvai laikė gyvūnų, jų priežiūra buvo pareiga, o ne džiaugsmas. Tačiau dabar išvesti į mišką šunį, susitikti su kaimynystėje gyvenančiais yra vienas malonumas. Be to, kai turi šunį, kur kas dažniau išeini pakvėpuoti grynu oru ir pasidžiaugti gamta.
Laurynas: Netgi naujų draugų per gyvūnus susiradome, su kuriais bendraujame iki šiol.
– Ar gyvūnai netampa jūsų kivirčų ar barnių priežastimi. Juk darbų daug, reikia jais pasidalyti? Laurynas: Susipykti galima nebent naujiems gyvūnams galvojant vardus. Tačiau dažniau būna, kad gyvūnai ir jų sukeliami rūpesčiai mus tik suartina, o ne išprovokuoja konfliktą.
Živilė: Gali būti, kad Lauryną kartais erzinu, nes tampu „supermamyte“ visiems tiems kačiukams. (Šypsosi.) Vis dėlto visi tie gyvūnai ir patirtis mūsų santykius tik sutvirtino. Dabar esame kaip vienas kumštis.
Laurynas: Musų požiūris idealiai sutapo.
– Kaip į jūsų „popamokinę“ veiklą reaguoja draugai, tėvai? Živilė: Vieni skambina prašydami pagalbos, kiti prašo priimti gyvūną.
Laurynas: Yra ir tokių, kurie į mus ir mūsų veiką žiūri labai skeptiškai.
Živilė: Bet paaiškini, kodėl tai darai, tada net ir skeptiškiausi pradeda įžvelgti prasmę.
– O kaimynų reakcija? Laurynas: Su vienais kaimynais ilgai derėjomės, nes Rugė garsiai staugdavo. Jie gyveno greta, turėjo du mažus vaikus.
Živilė: Ilgą laiką nežinojome, kad tas šuo kaimynams trukdo, mat staugdavo tik tuomet, kai mūsų nebūdavo namie.
Laurynas: Bet kaimynai ne mums sakė, kad mūsų šuo trukdo, o rinko kaimynų parašus ir kvietė policiją. Bet problema išsisprendė, kai Rugė nustojo staugti ir loti.
– O draugai ir artimieji labai vargina klausinėdami, kodėl auginate keturkojus, o ne savo vaikus? Laurynas: Nuolatos!
– Neužknisa? Laurynas: Žiauriai užknisa. (Juokiasi.) Bet vaikams auginti būsime pasiruošę visokeriopai.
Živilė: Aišku, negali lyginti vaiko ir gyvūno, bet kantrybės ir tolerancijos esame išmokę.
Laurynas: Išmokome multitaskingo (multi-tasking – daryti daug darbų vienu metu. – Red.): suleisti, įlašinti vaistus, sušerti tabletę, pašerti, pagirdyti, perrišti žaizdą.
– Jei gyvūnai turėtų dingti iš gyvenimo, pavyzdžiui, dėl alergijos nebegalėtumėte jų auginti? Ko būtų labiausiai gaila? Živilė: Negaliu net įsivaizduoti tokios situacijos.
Laurynas: Rastume būdą, kaip būti su gyvūnais. Galbūt be kontakto, galbūt padėtume kaip nors kitaip, remtume finansiškai.
– Esate jauni, visas gyvenimas dar prieš akis. O kas, jei būtumėte privesti emigruoti? Živilė: Net nėra tokių minčių. Bet kad ir kur gyvenimas priverstų išvažiuoti, negalėtume atsiskirti nuo savo šeimos nario.
Laurynas: Gyvūnai jau yra neatskiriama mūsų gyvenimo dalis.
– Koks įsimintiniausias namie atsiradęs gyvūnas? Živilė: Turėjome apkurtusį laukinį katiną, kurį prisijaukinome, išgydėme klausą.
Laurynas: Tačiau namuose jam teko gyventi narve, nes jis buvo visiškai laukinis. Mes dvi savaites miegojome svetainėje. Matydamas žmones jis aprimdavo, tačiau visada norėdavo iš to narvo ištrūkti.
Živilė: Dabar jis gyvena pas mūsų draugus ir yra išmokęs daryti gamtinius reikalus į unitazą.
– Visi gyvūnai, kuriuos priėmėte į savo namus, liko gyvi? Net ir tie, kurie buvo kritinės būklės? Laurynas: Kol kas visiems pasisekė ir jie laimingai gyvena.
– Kiek gyvūnų jau išgydėte? Laurynas: Rugė, Gilė, Špokas, Salemas, Lilu, Uma, Leo, Renderis, Rainiukė... Iš viso šešiolika per dvejus metus.
Živilė: Visus juos pavyko išgelbėti, nes mums labai padėjo gyvūnų prieglaudos.
– Kokia didžiausia jūsų svajonė? Živilė ir Laurynas: Atidaryti tikrą gyvūnų prieglaudą.