Kaip šiandien pamenu mūsų pirmąjį susutikimą su Milka. Nors gal reiktų pradėti pasakojimą nuo to, kodėl pasirinkome būtent ją. Mūsų šeimoje dar prieš Milkutę buvo kitas šunelis, kurį deja, kad ir po ilgo gydymo, vistiek teko užmigdyti. Tuomet galvojome, kad ne – šuns tikrai kurį laiką nesiryšime vėl turėti, pakaks poros katinų. Ir ką jūs manote, vos tik po keleto mėnesių viskas pasikeitė! Pamenu, kad vieną dieną žiūrėjau laidą, kurioje parodė siužetą apie prieglaudinukus, susigraudinau ir užsikabinau, kitaip sakant pradėjau naršyti internete prieglaudėlių, kokie ten likimo nuskriaustieji glaudžiasi, gal kaip nors galiu padėti.
Sukosi tokia mintis, kad galėtume priglausti dar vieną katę, kadangi namuose visą laiką buvo trys augintiniai. Tačiau viename iš pirmųjų „gyvūnų globa“ puslapių buvo atnaujintas mūsų Milkos skelbimas.
Dėmesį patraukė jos profilio nuotrauka, kurioje ji atrodė kaip Reksas, jei pamenate, buvo animacinių filmukų serija apie gerietį šuniuką, didelio snukučio, stačiomis ausytėmis – tik Reksas buvo baltas/rudas, o mūsiškė – juoda. Kad ir žiūrėjome kitus skelbimus, vis mintis sukosi apie Milką. Daugybę kartų grįžome prie Milkos skelbimo, peržiūrėjome nuotraukas, skaitėme jos istoriją ir taip susigyvenome su ja, kad atrodė, jog jau pažįstame šią šunytę.
Žodžiu, pasitarėme ir nusprendėme pasiskambinti nurodytu numeriu ir pasiklausti apie ją. Kaip skelbime buvo parašyta, taip ir mums pasakė, kad ji agresyvi, na ne žmogui, tačiau su gyvūnais tikrai nesutaria. Mums norėjo pasiūlyti kitą, juk daugybė šunelių laukia savo šeimininkų. Bet matyt jausmas, kad tai būtent mums likimo skirta šunytė ir tikėjimas, kad viskas bus gerai, buvo tokie stiprūs, jog minties apie kitus šunyčius nebuvo. Nusprendėme pabandyti susidraugauti su Milka. Tik kaip jau minėjau, dėl drąsos nusipirkome antsnukį!
Na ir atėjo mūsų pirmojo susitikimo diena! Milkutę mums reikėjo parsivežti iš Kauno, o išėjo taip, kad nuvažiuoti teko man vienai. Visos kelionės metu sukosi įvairiausios mintys, o jei ji nebus draugiška, o jei iš tiesų nesusidraugaus su katėmis, o jei tas, jei anas. Bet nusprendžiau taip, jei kuomet pakalbinsiu sužibės jos akys, tai būsime tikrai nesuklydę – tai mums skirtas šuo!
Labai dėkingai išėjo tai, kad Milką teko pasiimti ne iš prieglaudos, o iš tarpininkavusios moters namų. Milkutė jau buvo po keleto grožio procedūrų – pakirpti nagučiai, išmaudyta. Taigi tikrojo blogojo vaizdo neteko pamatyti, tačiau vis tiek buvo graudu. Kai ją pamačiau, gulėjo visiškai nedrąsi susisukusi kamputyje, liesutė visa, ir tos didelės graudžios akys... Ėmiau ir pakalbinau ją, taip lyg kviesčiau pažaisti. Delnais paplojau sau į kelius ir pašaukiau ateiti. Milkos reakcija buvo tokia, kokios tikėjausi – akys sužibo, ji atsistojo ir pavizgindama uodegą atėjo prie manęs. Labai apsidžiaugiau, kad kontaktas, kurio tikėjausi – YRA!
Kadangi buvo žiema ir šalta, susivyniojau ją į antklodę, pasiėmiau ant rankų ir nusinešiau į automobilį. Pasiguldžiau šalia savęs ant priekinės sėdynės, kad būtų jai drąsiau – bet kur jau drąsiau, visu keliu ji netgi nepajudėjo, tik snukutį padėjo arčiau ir akis „pakabino“ į mane, ir taip visu keliu iki Vilniaus. Širdyje ir džiaugiausi, ir ašaros kaupėsi, o gal ir ašaros iš džiaugsmo. Puoliau skambinti Igoriui, paskui draugėms – visiems norėjau pasidžiaugti, kad važiuoju jau ne viena, o su nauju šeimos nariu!
Labai nekantravau grįžti namo ir supažindinti Milką su Igoriu. Įėjus į butą Milką buvo nedrąsi, susigūžusi, nuleidusi ausis ir uodegą. Ji liko koridoriuje ant kilimo. Atnešėme vandens ir pavalgyti, bet tai jos pernelyg nedomino. Bandėme pakalbinti, o ji vos nedrąsiai džiaugėsi. Paskui pabandėme paprašyti jos „labas“ - ir ką jūs manot, iškart ištiesė letenėlę. Mudu su Igoriu taip susigraudinome, rodos Milka viską padarytų, kad tik patiktų ir įtiktų mums.
Ir iki šios dienos, ji stengiasi, Milkutė labai paklusni ir draugiška, daug keliaujame su ja. Puiki kompanionė į gamtą ar į mišką, kadangi energijos turi su kaupu! Jai nebaisus nei karštis, nei šaltis, nei lietus, nei saulė! Milkutė visuomet geros nuotaikos, o kai tiek daug energijos ir geros nuotaikos pas ją, kitaip ir mes negalime, kaip tik džiaugtis gyvenimu! Turime nuostabią šunytę ir džiaugiamės ja kiekvieną dieną!
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
