Praėjusią žiemą su draugais sugalvojome „Gyvybės vagonėliuose“ suorganizuoti nedidelę šventę, ieškojome remėjų ir susipažinome su puikiu žmogumi – gyvūnėlių prekių parduotuvės ir grožio salono „Šeltė“ savininke Giedre. Jai pasiūlėmė bendradarbiauti – už reklamą padaryti vienam prieglaudos šuniukui „ekstremalius pokyčius“. Giedrė atsisakė reklamos, tačiau pagražinti kokį vargšelį mielai sutiko, tad prieglaudoje paprašėme atvesti „baisiausiai atrodantį šuniuką“. Tada pirmą kartą pamatėme Šokoladą – neaiškios spalvos, dreduotą, susivėlusį pūkų kamuoliuką, meilės pilnomis akytėmis.
Taip jau yra, kad visi Šokoladą pamilsta iš pirmo žvilgsnio – taip nutiko ir mums, ir Giedrei. Ką jau kalbėti, kai pamatėme Šokoladą išgražintą ir iš susivėlusios avytės atvirtusį į nepaprastai mielą šunelį. Iškart visus sužavėjo ir jo charakteris – švelnus, ramus, klusnus, mylintis.
Iškart po šventės nutarėme žūtbūt surasti jam jaukius namus, o Giedrė net priėmė pagyventi „Šeltėje“. Po to Šokoladas gyveno tai šen, tai ten pas draugus, kol galiausiai išdrįsome jį parsivesti pas mus ir supažindinti su gana pavydžiu senioku. Tačiau net ir su mūsų senuoju ligoniuku Šokoladas sutarė – mokėjo laiku pasitraukti, nelįsti, neerzinti. Ir nors kiekvieną dieną vis labiau mylėjome „ežiuku rūke“ pramintą pūkų kamuoliuką, vis dar ieškojome jam naujų namų, kol beveik radome. Tik tada išties suvokėme, kad niekam niekam jo nenorime atiduoti. Neilgai trukus mūsų senelis iškeliavo į amžinos medžioklės laukus, o Šokoladas tapo neblėstantį džiaugsmą teikiančiu šeimos nariu, pasveiko nuo įvairių negalavimų, sustiprėjo, išgražėjo.
Nežinia kur, kaip, su kuo gyveno Šokoladas iki atsidurdamas gatvėje, o vėliau prieglaudos narve, tačiau veterinarai sako, kad jam apie vienuolika metų. Tad ne toks jau jaunas mūsų mažybiniu vardu Čiokas šaukiamas draugas. Tačiau, galbūt dėl pozityvaus charakterio, niekas netiki jo metais – šunelis džiaugsmingas, judrus, draugiškas. Tiesą pasakius, dėl išskirtinio mielumo išvaizdos, vieniems primenančios pliušinį meškiuką, kitiems avytę, Čiokas ne tik mums, bet ir daugumai sutiktų žmonių, teikia geras emocijas. Visada išėję pasivaikščioti sulaukiame susižavėjimo, paglostymų, o kartais net ir skanėstų.
Žmonės klausia: „Koks gražus, kokia čia veislė?“ arba „O jis prisukamas ar su elementais?“, „Ar galima paglostyti?“, „Kur tokį nuostabų radote?“. O Šokoladas visiems draugiškas, su visais jaukus ir ramus, kaip tikras pliušinis meškiukas. Sunku ir apsakyti, kaip stipriai mylime savo Šokoladą, baisu net pagalvoti, kad iki šiol jis galėjo liūdėti vienišas šaltame narve, o dabar džiugina ne tik mus, bet ir aplinkinius, kartais nors trumpam praskaidrina atsitiktinio praeivio dieną.
Visiems susidomėjusiems stengiamės papasakoti jo istoriją, priminti, kad prieglaudose laukia tūkstančiai tokių pat mielų ir mylinčių gyvūnėlių, kurie gali dovanoti didelį džiaugsmą, raginame ir nebijoti priglausti vyresnio šuns – tai ne tik geras darbas, tačiau ir patogu vyresniems, mažiau aktyviems ar bijantiems rūpesčių žmonėms. Juk vyresnis gyvūnas dažniausiai būna ramesnis, reikalauja mažiau dėmesio, o meilės dovanoja daug daug.
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
