Na, o Tūzikui (kurmių siaubui) kamuoliukų nereikia, jis turi savo minkštą, didelį guolį ir labiausiai mėgsta žaisti su žiogais bei kitokiais gyviais. Vargelio jis matęs nemažai, todėl dabar mėgaujasi sočiu ir šiltu gyvenimu. Surastas buvo soduose, ten praleidęs šaltą žiemą, kuri, manau, paliko dovanų lėtinį kosuliuką, kuris dažnai pavirsta dideliu kosuliu, ir tenka važiuoti pasigydyti. Be to, dar turi stuburo išvaržą, kelio girnelės išnirimą. Dėl to ilgai pavaikščiojęs kaip vaikas prašosi ant rankų, o dar mieliau turbūt važiuotų vežimėlyje. Su juo galima tik švelniai, jokių niurkymų nemėgsta, o pabartas, demonstratyviai sėdi lauke ir neina namo, nors žino, kad sėdėti ant asfalto, kai šalta, negalima.
Kaip ir urvelių kasti neleidžiama, nes kailis išplautas džiūsta parą laiko. Bet urvelius kasa žaibo greičiu, kol spėji išsižioti, jo ir pėdos atšalusios būna. Taip ir bėga nuo vieno prie kito urvelio. Tarp Lukos ir Tūziko yra buvusi meilės istorija, išdykavo ir prisiišdykavo, deja, nei vienas šuniukas neišgyveno. Taigi tokia liūdna meilės istorija, abu įsimylėjėliai dabar jau sterilizuoti. Dabar Luka skirta žaidimams, o meilei ir bučiniams likimas atsiuntė Džilę.
Ne visada tie bučiniai tokie pageidaujami, kartais ir nuotaikos tam nebūna. Bet Džilė (amžinai alkana maisto ir meilės) kantriai kenčia Tūziko meilės priepuolius, kartais pašiepdama nasrus. Radome ją gatvėje, važiuojamojoje kelio dalyje, sėdėjo per vidurį, o mašinos švilpė aplinkui. Nesuprantu, kaip galėtum likti abejingas? Ant kaklo kabėjo stora grandinė, kailis toje vietoje buvo išsišėręs. Tiesa, norėjome ją vežti į prieglaudą, sudėjome skelbimus, apvažiavau visą rajoną, gal kas pametė. Naivu.
Prieglauda sukėlė šoką, mažai trūko, kad parsivežtume daugiau, nei atvežėme, skelbimus jau kitą dieną ištrynėme. Ši mergaitė savo meilumu ir amžinai dėkingu žvilgsniu parklupdė mus visus. Nuo pat pradžių švari ir tvarkinga, puikiai suprantanti žmonių kalbą, ypač jei kalbama apie maistą. Net pabarti ją nesmagu, nes labai išgyvena, o kartoti daugiau nereikia. Anksti ryte tyliai įšoka į lovą (po antklode miega Luka – namų policininkė), taip tobulai įsitaiso, kad nieko nepasakysi, tik apsikabinti norisi ir toliau šiltai miegot.
Taip, kai loja mūsų trijulė, tai girdi visas rajonas. Kaip sakoma, dėkui Dievui už gerus kaimynus. Ir sveikatos problemų visokių būna, ir pievelė ne tokia žalia, ir urvelių vienas kitas. Bet kas ta pievelė prieš dėkingas, mylinčias akis, pasivaikščiojimus po rudenėjantį mišką ir tiesiog buvimą kartu. Būtent tie šunys, kurie yra išgelbėti, ypatingai rodo savo meilę, jie yra išskirtiniai ir nepakartojami. O pagaliau, gyvenimas tik dėl savęs būtų toks beprasmis ir liūdnas.
Daugiau skaitykitenebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank"> NeBrisius.lt
