Kol vieną ankstyvą šiltos vasaros rytą nūnai pašokusi iš lovos pareiškiau, jog vykstu ieškoti šuns. Bet tik pasidairyti, jokiais būdais nepirkti, tik apsižiūrėti. Vyras mano nevykusį melą iškart perprato ir galiausiai išvykome abu.
Grįžome, savaime suprantama, su kelių mėnesių ilgaplaukių taksų veislės kalyte Pipa. Na, ji nebuvo panaši į mano išsvajotą didelį, rimtą, gerai išauklėtą šunį, bet užtai juoko, betvarkės, rūpesčio ir judesio namuose atsirado nepalyginamai daugiau. Ir tas mums patiko! O Pipa, beje, buvo kur kas geresnė už tą šunį iš mano vaikystės svajonių: ji pribloškė nepriekaištingu klusnumu, atsidavimu, lipšnumu, o, svarbiausia, pačia tyriausia meile.
Ji kantriai laukdavo mūsų abiejų grįžtančių iš darbo, ir visas 9 valandas per dieną tūnodavo susirangiusi į kriauklytės formą koridoriaus spintoje, klausydamasi, ar tik niekas dar nerakina lauko durų. O tada – neapsakomo džiaugsmo pliūpsnis, žaidimai, skanėstai, kamuoliuko gaudymai ir daugybė kitų smagiausių šuniškų užsiėmimų... Svarbiausia – visiems kartu. Bet tas džiaugsmas trukdavo trumpai. Nauja diena vėl atnešdavo laukimą koridoriaus spintoje... Taip pamažu į sąžinę ėmė smelktis įkyri mintis, jog kažkas čia negerai, kažko lyg ir trūksta...
O tada – vuolia, aplankė nušvitimas – juk mes galime turėti dar ir katę! Kodėl gi ne? Tada išsipildys ir vyro noras, o dviems gyvūnams bus smagiau laukti mūsų, abu turės ką veikti, gal netgi mylės vienas kitą, jei įvyks stebuklas...
Šįkart tikrai žinojau, jog katinėlis bus paimtas iš prieglaudos. Kodėl? Nes nuolat skaitydavau gyvūnų globos svetaines, sekdavau priglaustųjų keturkojų istorijas ir sulig kiekviena sėkmės istorija praskaidrindavau sau nuotaiką bent jau geram pusdieniui. Gražios istorijos įkvėpdavo, suteikdavo tikėjimo, kad, norint pakeisti ar bent jau pagražinti pasaulį, tereikia pradėti nuo savęs ir nuo mažyčių gerų darbų. Beskaitant tokias svetaines, dėmesį patraukė paprastas skelbimas internete, jog dovanojama kelių mėnesių katytė.
Pasiskambinau merginai, priglaudusiai katytę, ir po kelių minučių pokalbio aš jau riedėjau link jos namų susipažinti su pasišiaušėle. Širdis virpėjo, kažko nerimavau, bijojau, kad viskas būtų gerai, nežinojau, ar sugrįšiu su katinėliu ar visgi be jo, ar kris jis man, o aš jam – į širdį. Puikiai žinojau, jog žingsnis rimtas, nekeičiamas.
Tačiau išvydusi mažylę ir ją išgelbėjusią šaunią merginą aš nei kiek nenusivyliau. Mergina pasakojo, jog katytę rado išmestą šiukšlių konteineryje, gailiai verkiančią plonyčiu, lyg paukštelio balseliu, iš paskutiniųjų bandančią kovoti už savo trapią gyvybę ir išlikimą. Katytė buvo visa susivėlusi, teko jai iškarpyti kaltūnus, iššukuoti, pamaitinti, tad, kai išvydau savo išrinktąją, jos fizionomija nebuvo labai jau pritrenkianti – gabalais iškarpytas kailiukas, pasišiaušusi, truputį pikčiurna. Katytė jau buvo gavusi Mikos vardą. Bandžiau vadinti ją Semka, Mikše, Milka, Mycka, nors tikrasis jos vardas taip ir liko Mika.
Mikos pažintis su mano taksyte Pipa buvo graudinančiai graži, ilga ir labai atkakli: Pipa visais įmanomais būdais stengėsi prieiti prie naujokės, nors ši šnypštė, neprisileido prie savęs keisto, naujo ir galimai grėsmingo gyvūno. Buvo akivaizdu, jog mažylė buvo išmokusi iš gyvenimo tik tiek, jog reikia saugotis visko, kas aplinkui, šiauštis, gąsdinti visus šnypštimu, atkišti savo mažyčius nagučius, jais mosikuoti kiek įmanoma labiau ir šitaip kovoti už savo išlikimą.
Tačiau dabar šito nebereikėjo. Pipa ilgai bandė jai tai įrodyti: gulėjo šalia atsigulusi sfinkso poza, kol katytė godžiai ir be soties ėsdavo iš savo dubenėlio, kaskart lydėdavo Miką į jos kraiko dėžutę ir lygiai taip pat atsigulusi per sprindį stebėdavo, kaip katinėlis tvarkingai moka savimi pasirūpinti.
Pamažu nepasitikėjimą, krūpčiojimą, šnypštimą ir nedrąsumą pakeitė ilgi pasivoliojimai viename bendrame guolyje, juokingi žaidimai gaudant vienas kitą ir abipusė meilė kiekviename žingsnyje. Dabar jie abu – komanda. Draugai. Kumštis. Tandemas. Kurie ištveria visas tas ilgas devynias valandas, laukdami šeimininko, nes yra ką veikti, būnant dviese. Be to – gyvenimas spalvingesnis ir įdomesnis, kai turi tikrą draugą.
Dabar Mika rami, saugi ir pasitikinti tiek savo naująja sugyventine, tiek naujais šeimininkais. Ji suprato, kad daugiau jai nebereikės kovoti už savo gyvybę nagais ir dantimis. Dabar jai smagiausias užsiėmimas – ateiti ir jaukiai susirangyti ant kelių, subtiliai pamurkti ir apvertus savo pūkuotą pilvą visiems darkart parodyti, kokia yra papilnėjusi ir, apskritai, pritrenkiamai graži. Tiesa, dar likęs savisaugos instinktas atėjus naujiems žmonėms ar išgirdus neįprastą garsą už lango pakrūpčioti ir nubėgti į kokią saugią namų kertelę trumpam pasislėpti, tačiau tai – tik tamsios, sunkiai atmenamos praeities atgarsiai, kurie vis labiau blėsta atmintyje, kaip bjaurus sapnas.
Nuostabu stebėti virsmą, kaip formuojasi visiškai naujas katės būdas ir charakteris, kuomet ji patiria dėmesį, meilę, rūpestį, švelnumą, kas anksčiau jai buvo visiškai nepažįstama ir svetima. Ir ji tai vertina, absoliučiai kiekvieną rankų prisilietimą palydėdama savo jaukiu murkimu, tarsi sakydama: „man taip gera, kad mes esame kartu“.
Mika moka ir vieną komandą – „eik iš čia“: vos pasakai šiuos magiškus žodelius, ir katė dingsta iš esamos vietos. Ypač šita komanda dažnai tariama, kai Mika įsitaiso spintoje tarp rūbų – tada iš spintos iškrapštyt ją galima tik ištarus komandą, nes antraip jos tiesiog spintoje nerasi. Moka maskuotis. Bet ištarus „eik iš čia“ – kaipmat šmurkšteli iš spintos lauk. Dar šita komanda taikoma, kai atsiranda įkvėpimas užsiiminėti archeologiniais tyrinėjimais kambarinių gėlių vazonuose. Tai labai rimtas užsiėmimas, atliekamas paprastai nakties metu, kai niekas nemato. Bet išgirdus komandą „eik iš čia“ – visi kasinėjimo projektai būna nutraukiami nedelsiant ir paliekami kitam kartui.
Esu laiminga, kad mūsų namuose visai netikėtai atsirado netgi du gyvūnai. Be jų viskas būtų gerokai kitaip. Jie – pats puikiausias ir efektyviausias antidepresantas bei geros nuotaikos užtaisas bet kuriuo metų laiku, net kai už lango tamsu ir šalta. Na, o dabar mes visi kartu einam gerti karštos kakavos, žiūrėti į židinyje spragsinčią ugnį ir klausytis gilaus, raminančio murkimo, žadančio, jog vakaras bus jaukus ir neįtikėtinai šiltas. Murrrr...
Tekstą redagavo: Edita Bakūnaitė
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
