Gimtojoje Klaipėdoje baigusi vidurinę mokyklą G.Matevičiūtė išvyko studijuoti į Vilnių.
Baigusi inžinerijos studijas ten ir ketino likti, tačiau meilė Tadui ją nuvedė į vieną gražiausių Lietuvos miestų – Druskininkus.
Prieš trejus metus susižadėjusi pora ne tik dirba pardavimo srityje, studijuoja verslo vadybą, bet ir turi galybę kitokios širdžiai mielos veiklos.
Tadas aktyviai dalyvauja automobilių sporto varžybose, Gintarė fotografuoja ir kuria aksesuarus bei inventorių šunims.
Su keturkojais jai veiklos tikrai netrūksta. Tai – ir jėgos sportas, ir dresūra, kaniterapija, edukacija, o dabar jau ir parodos.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado šuo? Ir kodėl šuo, o ne koks kitas augintinis?
– Vaikystėje nežaisdavau su lėlėmis ar meškiukais. Visi mano žaislai buvo pliušiniai šuniukai. Jie turėjo vardus, aš juos gydžiau, vedžiojau, dresavau, lyg būtų gyvi. Kai iki ausų išsišiepusios tetos klausdavo manęs, ko labiau noriu – sesutės ar broliuko, suraukusi kaktą atrėždavau: „Šuniuko!“
Augdama pradėjau į namus tempti visus gyvus padarus: mamos gėlių vazonuose augindavau sliekus, ant augalų lapų – sraiges. Vieną vasarą net išsiprašiau tėvų leisti man namie auginti putpeles, nors gyvenome Klaipėdos centre.
Po to atėjo žiurkėno eilė. Tačiau tėvai ilgą laiką neleido laikyti šuns. Turėjau jiems įrodyti, kad esu tam pasiruošusi. Kai sulaukiau dvylikos metų, tėvai nupirko pirmąjį šunį – trumpaplaukį taksą. Taip ir augome su juo, mokydami vienas kitą būti pačiu geriausiu šunimi ir pačia geriausia šeimininke.
Per tą laiką perskaičiau visas bibliotekoje esančias knygas apie šunų veisles, auginimą ir dresūrą, surinkau didžiulę žurnalų „Didysis šuo“ kolekciją, su malonumu stebėdavau pasienio kinologų pratybas mamos darbe, o grįžusi namo bandydavau tai pritaikyti auklėdama savo šunį. Su taksu teko atsisveikinti jam sulaukus penkerių.
– Kaip studijuodama sostinėje išgyvenote be gyvenimo aistros – šuns?
– Nuomodamasi butą auginau šešką, porą vorų – paukštėdų, keletą kukurūzinių žalčių ir visokio gyvo ėdalo jiems. Bet visada žinojau – kai tik turėsiu nuosavą būstą, tą pačią akimirką įsigysiu amerikiečių Stafordšyro veislės šunį.
Ši veislė mane pakerėjo dar laikant pirmąjį šunį. Nors dar nebuvau baigusi studijų ir neturėjau savo būsto, mano gyvenime atsirado Nora Budulis. Ją pamačiau besiglaudžiančią Vilniaus miesto sanitarinėje gyvūnų tarnyboje.
Planas buvo labai aiškus – ištraukti ją iš ten. Ir jau pirmąją akimirką supratau, kad radau savo šunį. Taip ir prasidėjo mano ir Noros Budulio istorija.
– Gal komiškas šuns vardas Nora Budulis susijęs su Rimo Šapausko legendiniu personažu – Buduliu iš televizijos humoro laidos „Dviračio šou“?
– Žinoma, susijęs. Kartą pusbrolis, užsukęs į svečius, leptelėjo: „Kaip Budulis?“ Šis vardas iškart prilipo. Kai manęs klausia, kodėl Budulis, visada atsakau, kad jai prie snukučio tinka.
Iš tiesų šis personažas įkūnija ne pačias geriausias savybes, o šis žodis šnekamojoje kalboje tapo epitetu, apibūdinančiu įtartinos išvaizdos asmenį. Tačiau Nora šiam žodžiui suteikė kitą prasmę – jis ir mūsų, ir draugų lūpose skamba su meilia gaidele.
– Kokios yra Noros gerosios ir blogosios savybės?
– Kadangi Nora Budulis kilmės dokumentų neturi, aš ją visada pristatau kaip amerikiečių Stafordšyro terjerų mišrūnę. Tačiau tiek savo išvaizda, tiek ir charakteriu ji puikiai atitinka šios veislės standartą.
Amerikiečių Stafordšyro terjeras – tai šuo kompanionas, o kas gali būti geriau už gerą kompaniją? Tai – draugiški, energingi, švelnūs ir šeimininkui atsidavę šunys. Šis keturkojis sudaro stipraus šuns įvaizdį, nors namie nereikalauja daug erdvės. Jei ką nors bloga reikia pasakyti, galiu tik tiek: kartais knarkia ir kartais pagadina orą.
– Ne paslaptis, amerikiečių Stafordšyro terjerų ar jų mišrūnų aplinkiniai dažniausiai prisibijo, apeina iš tolo. Gal klystu?
– Šios veislės šunys nepalieka abejingų. Žmonės arba bėga į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų prasilenkti, arba, atvirkščiai, prieina, kad paglostytų ir pašnekintų. Smagu, kad pirmųjų vis mažėja, o pastarųjų daugėja.
Druskininkuose beveik nesulaukiu neigiamos reakcijos, nors su Buduliu dažnai važinėjame dviračiu, lankomės kavinėse, renginiuose, net apsiperkame turguje. Tiesa, kartais intertete tenka pamatyti komentatorių pasisakymų, kad „Tadas yra panašus į mafiozą, o aš – į prostitutę“. Ir tai tik dėl to, kad mylime šunis. Tebūnie.
– Vaizdas iš tiesų nedažnas, kai žavinga šviesiaplaukė vedasi tokį raumeningą, išskirtinės išvaizdos šunį.
– Prasilenkdama su kokiu nors vaikinu, kuris su rožiniu pavadėliu vedasi Jorkšyro terjerą ar kitą mažą šunelį, nepraleidžiu progos pajuokauti, kad mums reikėtų pasikeisti šunimis.
Bet aš ramiai jaučiuosi vaikštinėdama tamsiuoju paros metu – kol kas niekas nepriėjo paklausti, kiek valandų. Na, o tų, kurie perkreiptais veidais atšoka arba stumia vaikus nuo šaligatvio ant važiuojamosios kelio dalies, kad nereikėtų su mumis prasilenkti, paklausiu: „Ar aš taip prastai atrodau, kad bijote mano šuns?“
– Nora Budulis jau nebe viena – turite antrą šunį Moony Budulį.
– Dar būdama paauglė žinojau, kad kada nors įsigysiu amerikiečių Stafordšyro terjerą. Štai ir atėjo tas laikas.
– Ar Nora Budulis visada buvo tokia paklusni ir draugiška?
– Kaip ir daugelis prieglaudoje pabuvusių šunų, Budulis atkeliavo pas mane su savo vidiniais demonais – ji įtariai žiūrėdavo į kai kuriuos žmones, nemėgo vaikinų su šnarančia sportine apranga (čia mūsų skonis panašus, tik aš ant jų neloju), taip pat teko pratinti ją tinkamai reaguoti į stambius gyvūnus, nesivyti kiekvienos kelyje pasitaikančios katės, o miške, užuodus laukinio žvėrelio kvapą, nepamesti galvos ir išgirsti mano komandas.
Bet jos švelnus būdas trykšte tryško nuo pirmos dienos – Nora Budulis gali valandų valandas žaisti su vaiku nė karto jo nestumtelėdama ir neužkliūdama.
– Kuris iš jūsų – tikrasis augintinių šeimininkas?
– Abu su Tadu esame jai lyderiai, paskui kuriuos Nora Budulis pasiryžusi sekti į pasaulio kraštą. Aš esu atsakinga už dresūrą, sportą, treniruotes ir varžybas.
Su Tadu jai smagu žaisti, nes tuo metu nekeliama jokių reikalavimų. Smagu ėsti, nes kai šeria Tadas, nereikia atlikti jokių komandų. Smagu eiti pasivaikščioti ar gulėti kartu ant čiužinuko, kuris yra vienintelis daiktas namuose, ant kurio gali gulėti ir žmonės, ir šunys. Ir virvę Tadas traukia stipriau, ir pagalį numeta toliau.
– Ar šunys keičia gyvenimo būdą?
– Pirmiausia šuo suformuoja draugų ratą – nustoja lankytis šunų nemėgstantys draugai, tu nebesilankai pas juos. Kiti įsigyja šunis ir pradeda pas tave lankytis dažniau.
Kiekviename mieste atrandi vis daugiau kavinių, viešbučių, kurie būna draugiški gyvūnams. Atostogauti keliauji tik automobiliu, kad galėtum pasiimti ir šunį. Nejučia pakinta net feisbuko paskyros naujienų turinys.
– Nora Budulis dalyvauja šunų sporto renginiuose. Kokias pergales žymi taurių kolekcija?
– Nora Budulis – daugkartinė jėgos sporto varžybų nugalėtoja, sėkmingai skinanti laurus tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse. Ji dalyvauja virvės traukimo, šuolio į tolį, lipimo į sieną, rogučių ar triračio tempimo rungtyse.
Tačiau mėgstamiausia ir daugiausia jėgų bei pasiruošimo reikalinga rungtis yra svorių tempimas. Daugiausia Nora Budulis yra nutempusi 2800 kilogramų. Garbingiausias apdovanojimas – trečioji vieta PRO klasėje Europos čempionate Lenkijoje.
– Neseniai pradėjote kaniterapijos projektą „Budulio mokyklėlė“.
– Pamačius, kaip Nora bendrauja su vaikais, kokį stiprų ryšį kuria ir kokią įtaką tai turi, supratau, kad privalau ką nors daryti. Pradėjau ieškoti literatūros, domėtis kitų šalių patirtimi. Žingsnis po žingsnio ėmiau suprasti, koks turi būti šuo terapeutas.
Pradėjau Norai taikyti dresūros metodus, pratinti prie įvairių situacijų, vėliau ji išlaikė socializacijos ir psichikos testus. 2013 metais ji tapo dirbančiu šunimi.
Su Nora lankomės vaikų globos namuose, senelių namuose, vedame grupinius ir individualius seansus vaikams, turintiems negalią, rengiame edukacines programas vaikams mokyklose. Įvairiuose renginiuose pristatome pramogines programas, įtraukiančias vaikus ir jaunimą.
Taip ir atsirado „Budulio mokyklėlė“. Kilo idėja surengti nemokamų paskaitų ciklą Druskininkų gyventojams – visą mėnesį du kartus per savaitę visi norintys galėjo ateiti į paskaitas-susitikimus, kuriuose bendraudavome su šunimis ir diskutuodavome įvairiausiomis temomis – nuo saugaus elgesio su šunimis iki jų dresūros pagrindų.
