Nuosavame name netoli Maskvos tarptautinio Vnukovo oro uosto įsikūrusių ledo šokėjų priglausti keturkojai – visi be kilmės dokumentų, bet kiekvienas jų turi savo nepakartojamą istoriją.
Prieš 15 metų pirmąją katę Dragošą pora į Maskvą parsivežė taip pat iš Sočio kurorto.
„Kiekvienas gyvūnas pas mus pateko dėl kokios nors nelaimės. Sakyčiau, visi jie puikiai suprato, prie kurio namo prieiti, kad nebūtų išmesti lauk. Jų instinktas gyventi labai stiprus. Gyvūnai intuityviai žinojo, kur eiti“, – įsitikinusi M.Drobiazko.
Ne vieną kartą pasaulio ir Europos dailiojo čiuožimo čempionatuose pelnę bronzos medalius P.Vanagas ir M.Drobiazko iki šiol mena pirmąjį nuo aklumo išgelbėtą kačiuką.
Tai buvo 2000-aisiais, kai į Sočį treniruotis atvykę sportininkai apsistojo vienoje sanatorijoje. Jų dėmesį patraukė nežinia iš kur atsiradęs kačiukas.
Jis beveik negalėjo atmerkti supūliavusių akių. Sunkiai matydamas gyvūnas blaškėsi ir gailiai kniaukė.
„Mes nežinojome, kas jam yra, todėl nuvežėme pas veterinarą. Paaiškėjo, kad kačiukui reikia kas kelias valandas lašinti antibiotikų. Kad galėtume jį gydyti, atsinešėme į savo kambarį“, – prisimena Povilas.
Kai baigėsi vaistai ir augintinio akys nustojo pūliuoti, jis buvo išleistas į laisvę. Paleidę kačiuką toje vietoje, kur rado, jo globėjai nuėjo, bet gyvūnas puolė juos vytis.
Taip kačiukas vėl įsiprašė į Povilo ir Margaritos kambarį, kur praleido dar dvi savaites. Jis dažnai sunegaluodavo ir vemdavo.
Bijodami susilaukti nemalonumų iš valytojos, sportininkai jį slėpdavo krepšyje.
Nuo to laiko katinas Dragoša nesiskyrė su ledo šokėjais. Jį Povilas su Margarita parsivežė į Maskvą.
„Taip atsitiko, kad pirmas keturkojis mūsų namuose buvo iš Sočio. Kai jis nujautė, kad artėja mirtis, dingo iš namų, mes jo netekę labai liūdėjome“, – prisimena Povilas.
O šią vasarą Sočyje sutuoktiniai priglaudė dar vieną augintinį – tai buvo šuo.
Jį surado Margarita, kai vieną vakarą po Juodosios jūros pakrantę važinėjo dviračiu. Šunelis blaškėsi bėgiodamas paskui kiekvieną praeivį.
Buvo matyti, kad šuo labai draugiškas ir ieško savo šeimininko. Margarita manė, kad šuo pasimetė.
Artėjo naktis, ir jai pasidarė gaila palikti šunelį vieną.
Įkėlusi jį į dviračio pintinę, moteris paskambino savo vyrui ir paklausė: „Ką veiki?“ Kai Povilas patikino, kad laukia jos, Margarita mįslingai prasitarė: „Gerai, tai pasitik mus.“
Povilas manė, kad žmona pakeliui sutiko kokį nors pažįstamą ir pakvietė užeiti, bet nustebo pamatęs iš dviračio pintinės kyšančias ausis. Joje tupėjo gal kokių 3,5 kilogramo sveriantis šunelis.
„Priglaudėme, pašėrėme, pranešėme telefonu kelioms veterinarijos klinikoms, kad radome be priežiūros paliktą šunį. Niekas neatsiliepė – taip įsigijome dar vieną įnamį“, – jauniausio augintinio istoriją papasakojo Povilas.
Viešėdami Sočyje ledo šokėjai dažnai lankėsi ir gyvūnų prieglaudoje, daug savo laisvalaikio skyrė savanorystei.
Garsiausia Lietuvos ledo šokėjų pora stengėsi, kad šio kurorto poilsiautojai kuo daugiau sužinotų apie beglobius augintinius.
„Davėme ne vieną interviu vietos žiniasklaidai. Ši prieglauda Sočyje veikia tik savanorių, kurie aukoja savo pinigus beglobių gyvūnų poreikiams, dėka“, – kalbėjo Povilas.
Jam liūdna, kad Rusijoje benamiai keturkojai naikinami, už tai net mokamos premijos.
Povilas norėtų, kad Rusijoje, kaip kitose civilizuotose šalyse, keturkojai būtų registruojami įsiuvant po oda mikroschemą, kad jie nebūtų naikinami, šaudomi, nuodijami, o būtų sterilizuojami.
Pastaruoju metu Rusijoje tokia programa taikoma vos keliuose regionuose.
Kartą Maskvoje ledo šokėjai pamatė, kaip pakėlę nuo kelio sužeistą šunį žmonės ketino nunešti į mišką.
Tuo metu pro šalį važiavę Povilas su Margarita sustojo sunerimę, kad sužeistą šunį žmonės nori pasmerkti mirčiai.
Pasirodo, šie žmonės stengėsi patraukti šunį kuo toliau nuo kelio, kad jo nepervažiuotų kiti automobiliai.
Povilas su Margarita nesutriko, įsikėlė leisgyvį šunį į savo automobilio bagažinę ir nuvežė į veterinarijos kliniką. Šuo ištvėrė ne vieną operaciją, ilgai šlubavo.
Povilui su Margarita teko jį slaugyti, bet kiek buvo džiaugsmo, kai jis pasveiko.
Sutuoktiniai yra atsivežę kačių net iš Turkijos, kur atostogavo. Kai jų iš Sočio atsivežta numylėtinė Dragoša, nujausdama artėjančią mirtį, dingo kaip į vandenį, toks jos išėjimas porą labai prislėgė.
Žinodami, kad tokios veislės kačių būna tik tose šalyse, kur šiltas klimatas, kartą atvykę į Turkiją jie vis dairėsi, ar nepamatys murklės, panašios į Sočio gražuolę.
Laimingas atsitiktinumas lėmė, kad iš atostogų šeima grįžo namo su dviem suvenyrais. Jie atsivežė ne tik išsvajotą katę, bet ir dar vieną smarkiai sergantį kačiuką.
Paskyręs antibiotikų, veterinaras abejojo, ar gyvūnėlis gyvens. Bet po varginančios kelionės lėktuvu iš Turkijos kačiukas vis dėlto atsigavo.
Svetur pasaulį išvydusias kates sportininkai kurį laiką juokais net vadino musulmonėmis.
„Jos atsivertė į kitą tikėjimą, kai buvo šventinamas mūsų namas, nes keli lašai švęsto vandens užtiško ir ant mūsų musulmonių“, – juokavo Povilas.
Per pastaruosius penkiolika metų Povilas ir Margarita išgelbėjo ne mažiau kaip 20 gyvūnų.
„Sunku suskaičiuoti, kiek išgelbėjome beglobių keturkojų, kai kuriems jų padėjome surasti tikruosius namus, todėl pas mus jie gyveno trumpai, o kai kurie tapo labai brangūs“, – pasakojo Margarita.
Pastaruoju metu Povilas ir Margarita turi keturis katinus ir dešimt šunų. Visus šiuos keturkojus prižiūri ne tik ledo šokėjai, bet ir Margaritos tėvai, gyvenantys netoliese.
Kai ledo šokėjai išvyksta į gastroles, augintinius prižiūri jų kaimynė Sofija, kuri taip pat yra didelė kačių ir šunų mylėtoja.
Laimė, kad šunys ir katės nesipjauna dėl valdžios, gerai sutaria.
Tačiau kartais gyvūnai elgiasi impulsyviai. Ledo šokėjai augino tik vieną piktą aviganį Šeiki, mėgusį vaikyti kates. Pirmoji aviganio pažintis su draugiškomis katėmis iš Turkijos vos nesibaigė tragedija.
Vienai atvykėlei tik per plauką pavyko išvengti žūties. Norėdama pasimeilinti ši katė išrietė sprandą ir vos neatsidūrė aviganio Šeiki nasruose. Tada Povilas ir Margarita kaip įmanydami tramdė savo šunį: „Šeiki, fu, čia juk ne ėdalas.“
Kita vertus, katės taip pat geros medžiotojos. Galbūt jos įsidrąsina ir ima žvejoti auksines žuveles, plaukiojančias tvenkinyje prie Povilo ir Margaritos namų?
„Mūsų katės yra naminės, neišleidžiame jų į lauką, kur joms iš tiesų būtų įdomu. Sunku numatyti, kada prabiltų gyvūno instinktas.
Tačiau būdami su mumis po vienu stogu keturkojai elgiasi diplomatiškai ir neskriaudžia vienas kito. Iš gyvūnų žmonės gali daug ko pasimokyti“, – įsitikinęs P.Vanagas.