Tapti aktore, turėti šunį, įkurti gyvūnų prieglaudą. Tokios buvo Klaipėdoje augusios Simonos vaikystės svajonės. Tačiau jos mama nenorėjo, kad namuose augtų šuniukas.
„Kai penktoje klasėje dėdė man padovanojo šunį, o jis neilgai gyvenęs susirgo ir nugaišo, supratau, kad mama buvo teisi. Dėl netekties labai išgyvenau – gyvūnams atiduodu visą save.
Vaikystėje vasaras leisdavau pas močiutę Kulių kaime Plungės rajone. Ten atsigaudavo širdis – aplink kačiukai, šuniukai, paršeliai, ožiukai“, – vardijo S.Šakinytė.
Pirmą kartą gyvūnų priegaudoje Simona atsidūrė prieš septynerius metus.
„Buvo labai sunkus metas, kamavo depresija, vaistai nebepadėjo. Su bičiule nuvažiavome į prieglaudą Agluonėnuose, nes ten reikėjo savanorių. Ir likome dirbti.
Visus metus nuomojamame bute prižiūrėdavau gyvūnus, kol jie tapdavo tinkami perduoti naujiems šeimininkams.
Pamažu depresiją išsigydžiau“, – tikino S.Šakinytė.
Geriausiu jos gydytoju tapo vienas šuo.
Simona jį išvydo toje pačioje prieglaudoje.
Tuomet trijų mėnesių šunelis atrodė nuskriaustas, užguitas ir išsigandęs.
Paėmus ant rankų jis sustingo, o paskui ėmė staugti iš baimės. Šuniukui buvo likusios gyventi dvi savaitės – jei nepasikeis elgesys, bus užmigdytas.
Tris dienas Simona apie jį nuolat galvojo, o paskui parsinešė namo. Manė, pripras prie jos, o paskui ras jam šeimininką.
„Svajonėse mano šuo buvo juodas ir didelis.
Pamaniau, kad šitas aviganis mišrūnas stačiomis ausimis ir be galo gražiomis akimis toks ir bus. Jam suteikiau ir seniausiai sugalvotą vardą – Otelas.
Daug kam atrodo, kad Otelas – žiaurus, bet, mano manymu, jis – naivus, nelaimingas, visiškai atsidavęs mylimajai, – aiškino aktorė. – Supratau, kad šitam šuneliui buvau pirmas žmogus, kuriuo jis pasitikėjo, todėl jis man atidavė savo meilę ir prieraišumą. Depresija baigėsi, aš tarsi iš naujo save pamilau, nustojau save kritikuoti ir graužtis. Otelas – mano antroji pusė, daugelis sako, kad mes panašūs. Sielos draugai – tai tikrai“.
Birželį Simonai sukaks 32–eji. Jos Otelui eina septinti.
Kol Klaipėdos dramos teatras buvo rekonstruojamas ir laikinais namais tapo Žvejų rūmai, į repeticijas Simona keliaudavo su Otelu. Kai ji būdavo scenoje, šuo tiesiog nenuleisdavo akių nuo savo šeimininkės.
Aktorei apmaudu ir liūdna, kad rekonstruotame teatre šunys nepageidaujami. Bet savo šeimininkės vaidmenis Otelas įvertina namuose.
„Galiu sakyti, jis – mano kritikas. Kai namuose repetuoju mėgstamiausią savo spektaklį pagal Gintaro Grajausko pjesę „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“, Otelas atidžiai klausosi ir viską seka, o kai sakydama monologą apsiverkiu, ateina manęs guosti, prisiglaudžia.
O kartais repetuojant kitą spektaklį jaučiu, kad ne viskas pavyksta.
Ir Otelas iškart tai pajunta – išeina iš kambario.
Tuomet žinau, kad dar reikia daug dirbti“, – juokėsi Simona.
Ji džiūgavo, kad viename spektaklyje vaikams „Dėdės Tito džiazas“ pasirodo ir Otelas. Tiesa, tai iš anksto nufilmuota ir spektaklio metu rodoma projekcija.
„Puikiai žinau, kad tikroje scenoje šuns negali būti, – tuomet visi žiūrovai stebės jį, o ne aktorius“, – sakė Simona.
Ji taip pat mano, kad nei valgyti prie vieno stalo, nei miegoti kartu su gyvūnais nereikėtų. Tuomet jie laiko save lygiu šeimininkui ar net viršesniu, o turėtų žinoti savo vietą: „Mylėti reikia atsakingai, kitaip kyla daug problemų.“
Per žaidimus dresuojamas Simonos Otelas vykdo įvairiausias komandas – moka liūdėti, eiti atbulomis ar šonu, parodyti, kad jam gėda ar kad jis mielas.
Simona su šunimi sukūrė keletą linksmų programų. Jas rodydami įvairiuose susibūrimuose ar šventėse renka pinigus gyvūnų prieglaudai.
„Savo sugebėjimais jis pralinksmina mūsų daugiabučio vaikus. Jie kartais skambina į buto duris ir klausia, kada Otelas išeis į kiemą. Tarsi būtų jų bendraamžis. Ir einame. Otelas man daug draugų surado ne tik tarp vaikų“, – juokėsi Simona.
Prieš trejus metus S.Šakinytė kartu su Natalija Zukhbaya įsteigė gyvūnų prieglaudą „Linksmosios pėdutės“. Čia nuolat gyvena apie pusšimtį benamių kačių ir šunų.
„Mes stengiamės juos išgydyti, pripratinti prie žmonių ir globoti tol, kol atsiras tinkami namai. Be galo džiugu, kad šeimininkus jau surado keli tūkstančiai mūsų keturkojų“, – sakė Simona.
Meilė gyvūnams privertė aktorę išleisti pirmąją knygą.
Parašyti pasaką – istoriją apie prieglaudoje gyvenančią Riką – ją paskatino Natalija, pamaniusi, kad pardavinėdamos knygelę galės prieglaudai surinkti daugiau pinigų.
Anglų aviganė Rika buvo niekam nereikalinga, nes sirgo vėžiu. Moterys pasirūpino, kad ji būtų operuota, po to ją slaugė, bijojo kam nors atiduoti, kad daug rūpesčių keliančio šuns žmonės neatsisakytų.
Taip ji ir liko prieglaudoje. Sargo darbas šuniui nepatiko – nieko neaplodavo.
Vaikų terapeute ji irgi netapo – tuoj užmigdavo. Dabar visi juokais ją vadina prieglaudos direktore. Rika čia jau gyvena penkerius metus.
Simona papasakojo Rikos istoriją nuo gimimo – kaip ji pateko į prieglaudą ir po ilgo laiko pasijuto labai reikalinga. S.Šakinytė juokavo, kad Rikos istoriją tik išvertė į žmonių kalbą.
Vaikams ši pasaka patinka.
„Labiausiai mėgstu rašyti skelbimus prieglaudos interneto svetainėje apie mūsų kačiukus ir šuniukus.
Rašau kiekvieno jų vardu, pasakoju, kaip jis čia atsidūrė, koks jis šaunus.
Viliuosi, kad tokios istorijos padėjo surasti nemažai keturkojų šeimininkų.
Bet kad istorija būtų nuoširdi ir užkabintų, prieglaudoje turi praleisti nemažai laiko, gerai pažinti kiekvieną šuniuką arba kačiuką. Kai ateina įkvėpimas rašyti tokias istorijas – vienas malonumas“, – sakė Simona.
„Liksmosios pėdutės“ vykdo ne vieną įdomų ir naudingą projektą. Vienas jų – nemokamos kaniterapijos paslaugos seneliams.
Moterys su išmokytais šunimis – prieglaudos senbuviais Nordu ir Dūda – vyksta į senelių namus ir šunis palieka su senjorais.
Seniai patyrę tokį artumą, šilumą ir tikrą nuoširdumą pagyvenę žmonės Simonai su šunimis dar nespėjus išvykti klausinėja, kada jie vėl atvažiuos.
Kitas projektas skirtas mažiesiems – tai skaitymo terapija su šunimis. Dažnam iš pradžių tai atrodo keistai.
Tačiau ši terapija labai naudinga vaikams, kuriems sunkiai sekasi skaityti.
„Šunys – puikūs klausytojai, jie nei kritikuoja, nei šaiposi, o tai ugdo vaikų pasitikėjimą savo jėgomis“, – įsitikinusi Simona.
Prieglauda – vieta, kur nereikia apsimetinėti.
Todėl čia Simona būtinai lekia po premjerų.
„Po spektaklio kartais pajuntu didžiulį nuovargį, pritvinkstu visokiausių emocijų, norisi verkti ar šaukti. Mane visada pirmą dieną po premjeros apima baisus liūdesys.
Tada žinau – reikia lėkti į prieglaudą. Einu į kačių kambarį, jie glaustosi, murkia, nereikia galvoti, ką sakai. Galiu būti savimi, kaip ir bendraudama su Otelu“, – atviravo Simona.
Simonos namuose laikinai, kol surado tikruosius namus, gyveno apie šimtą kačių ir šunų.
„Ėmiau tikėti, kad mano namai turi stebuklingų galių. Kartą parsinešiau katinėlį, kuris nieko neėdė ir jau merdėjo.
Vieną naktį pasijuto visai blogai. Pasidėjau jį ant krūtinės, manau, jei nugaiš, geriau prie žmogaus negu vienas dėžėje.
Glosčiau jį, švelniai masažavau. Išsilaižė, pradėjo ėsti. Dabar jis – didžiulis katinas, laimingas gyvena pas mano draugę“, – džiaugėsi Simona.
Panašiai ji išgydė ir daugiau nelaimėlių.
S.Šakinytė gyvena su sužadėtiniu Donatu. Jie – pora jau dvylika metų. Ar sužadėtinis nepriekaištauja draugei dėl didžiulės meilės gyvūnams?
„Jis mane tokią sutiko ir pažino, ir tai mus jungia. Donatas neprieštarauja, kad mūsų namuose vis apsigyvena naujų kačiukų ir šuniukų. Jis pats – gyvūnų mylėtojas.
Svarbiausia, kad namuose būtų tvarkinga ir švaru“, – sakė Simona.
Ji apgailestavo, kad Klaipėdoje nedaug yra kavinių, kuriose laukiami žmonės su šunimis. Tačiau aktorė pastebėjo ir tai, kad požiūris į šunis keičiasi – anksčiau juos pamatę praeiviai dažniausiai susiraukdavo – ir vėl jūs ne vietoje, dabar vis dažniau jų veidus nušviečia šypsenos.