Širdies ligos pakirsta senbernarė nugaišo per savo 12-ąjį gimtadienį.
„Neseniai jai buvo atliktos kelios operacijos, tačiau išgelbėti jos nepavyko. Ji man buvo kaip šeimos narys. Namuose tuščia, skaudu be jos. Pirmadienio vakarą netekus Bitės, įvyko keistas sutapimas – dangus trumpam buvo aptemęs“, – sielvartavo gyvūno šeimininkas.
Bitės savininkas socialiniame tinkle sulaukė šimtų užuojautos žinučių. „Šiuo nuostabaus, geriausio būdo žmogaus draugo jau nebėra“, „Bitė buvo nuostabi, draugiška ir labai protinga“, „Bitutės nepamiršime niekada, ji liks mūsų širdyse“, „Kaune visi ją žinojo“.
Ramaus ir švelnaus būdo senbernarė Žaliakalnyje ir aplinkiniuose rajonuose buvo gerai žinoma dar iki socialinio tinklų paplitimo – dantyse pirkinių krepšelį nešdavęs gyvūnas iš tolo sukeldavo vietos gyventojų, parduotuvių ir turgaviečių darbuotojų šypsenas. Bitė meiliai bendraudavo su praeiviais, ypač jai patikdavo vaikų dėmesys.
Keturkojė stebino savo gebėjimais – šeimininkas ją buvo išmokęs atnešti smulkesnes malkas, kitus daiktus, netgi nunešti ir padėti prie konteinerių šiukšlių maišus taip, kad jie neišbyrėtų.
Vienišas siuvimo įrenginių meistras A.Bakas pasakojo, jog įsigijus Bitę, jo gyvenimas tapo šviesesnis: „Jos elgesys, supratingumas ir meilumas išblaškydavo niūrias mintis. Ji visuomet skleisdavo gerą nuotaiką“.
Bitė stulbino ir savo motiniškais instinktais – kartą eidamas su ja į Žaliakalnio turgų, šeimininkas išvydo prie konteinerio paliktą kačiuką. Senbernarė unkšdama laižė jo snukutį, ragindama paimti jį namus – A.Bakas negalėjo atsispirti tokiam prašymui.
Rainiumi pavadintas kačiukas ir Bitė tapo neperskiriami – kartu ėdė, miegojo, žaidė. Bitė jį mėgdavo nešioti krepšelyje. Senbernarė ne kartą apgynė savo „įsūnį“ nuo gatvėje jį puolusių šunų.
Tačiau labiausiai šeimininkas apstulbo pamatęs, kaip Bitė savo pienu žindo katinėlį. Senbernarė nebuvo atsivedusi palikuonių – jai prasidėjo tariamasis nėštumas, kai pieno atsiranda įsijautus į motinos vaidmenį. Kačiuką, žindantį kalę, šeimininkas filmuodavo. Kamerą tekdavo įjungti dažnai, nes namai prisipildė dar trimis kačių jaunikliais.
Paaugusius kačiukus savininkas dovanodavo pažįstamiems žmonėms, o jų vietą užimdavo kiti pūkuoti padarėliai, kuriuos Bitė surasdavo išmestus gatvėse, netoli S.Dariaus ir S.Girėno stadiono.
„Gyvūnas buvo pavyzdžiu žmonėms – Bitė atiduodavo motinystei visas jėgas, tuo tarpu kai kurios jaunos mamos net atima gyvybę savo naujagimiams“, – tvirtino A.Bakas.
