Žodžiu, penktadienį tiesiai po darbų nuvažiavome į Tautmilės prieglaudėlę ir per greičiau nei pusvalandį susitvarkę dokumentus išvažiavome su maža, raina, pūkuota ir, kaip vėliau pasirodė, sergančia katyte.
Pasirodo, nei mamos, nei tėčio dovana nenudžiugino. Ir vėl, per greičiau nei pusvalandį, mano tėvų namuose Karolis tarė, kad katės mes niekam ir nesiruošiame dovanoti – ji gyvens su mumis. Dar bandžiau prieštarauti jam, juk jis alergiškas kačių plaukams, bet Džekė jau buvo spėjusi tapti mūsų šeimos nare ir kelio atgal tiesiog nebebuvo.
Po beveik dviejų metų, 2015-tų rugpjūčio 12 diena. Praėjo lygiai 12 dienų, kaip įsikėlėme į tuščią nuosavą būstą. Kada, jei ne dabar, pagalvojau aš ir ėmiau vartyti gyvūnų prieglaudų gyventojų fotoalbumus.
Trečiadienį tiesiai po darbų nuvažiavome į „Sos gyvūnų“ prieglaudą ir per greičiau nei pusvalandį susitvarkę dokumentus išvažiavome su maža, juoda, trumpaplauke ir, kaip paaiškėjo, sergančia kalyte.
Pasirodo, nei draugai, nei šeima mūsų sprendimu nesižavėjo. Kam jums vargas? Geriau vaikus gimdykite. Butą įsirenkite. Keliaukite. Kam jums šuo? O atsakymo mes neturėjome. Tiesiog turėjome pakankamai meilės savo širdyse, kad galėtume ja dalintis ir su Upe.
2016-ųjų balanžio 15 dieną Karolio alergija kačių plaukams praėjo. O gal mes tiesiog išmokome su ja gyventi. Kaip ir išmokome nebekreipti dėmesio į dar vieną sudraskytą staktą ar sugraužtą langų rankeną, į dar vieną nugraužtą kėdės koją ar knygą, į dar vieną pavogtą sumuštinį ar išpiltą ant kilimo stiklinę. Mes užpildėme savo butą ne baldais, o besąlygiška meile, draugyste, žaidimais, juoku, gaudynėmis ir švelnumu. Mes išmokome dalintis lova, sofa, obuoliu ir netgi vynuogėmis.
Kartais girdžiu, kaip veislinių šunų savininkai kalba apie prieglaudinukus: nekilmingi, negrynakraujai, neprotingi, psichiškai nestabilūs. Ir išvis tokius šunis reikia naikinti. Noriu jiems visiems atsakyti – taip, mano prieglaudinukas, kaip ir tavo grynaveislis iš streso kramto baldus. Taip, maži jie visi darė balutes namie.
Taip, jie sirgo ir serga tomis pačiomis ligomis, nėra tik prieglaudoms būdingų ligų. Taip, jie supranta komandas tiek, kiek mes juos išmokome. Ir mano šuo psichiškai stabilus tiek, kiek aš jį stengiuosi pažinti ir jam padėti gyventi socialiai. Ir nesvarbu, iš kur tavo katė ar šuo, svarbu, kokie jie yra gyvendami su tavimi, nes gyvūnai, kaip ir vaikai – tėra juos supančių žmonių atspindys.
Ir taip, mūsų namuose dar pakankamai vietos išsvajotai papūgai bei kitoms mažoms širdelėms. Nes mūsų namuose gyvena meilė!
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
