Tai matyti iš diskusijų socialiniuose tinkluose ir interneto portaluose po straipsniais. Neabejingumą rodo ir žmonių noras ne tik surinkti lėšų, kad Ramzio šeimininkui kinologui būtų nupirktas naujas šuo, ar net padovanoti jam šuniukų, bet ir pastatyti žuvusiam keturkojui paminklą.
Komentaruose liejasi pasipiktinimas dėl gabų šunį nušovusio niekšo elgesio ir užuojauta jo šeimininkui bei liūdesys dėl gyvūno žūties. Šitoje užuojautų jūroje pasitaiko ir vienas kitas nedrąsus veblenimas: „Bet juk tai tik šuo.“
Su pasakymu „tai tik šuo“ arba „tai tik katė“ yra susidūręs kiekvienas gyvūnų mylėtojas. Kai kuriems žmonėms tiesiog nelemta suprasti, kad tas „tik gyvūnas“ tam, su kuriuo jis gyvena, neretai tampa didesniu draugu už bet kurį žmogų ir tikru šeimos nariu.
Štai kodėl žmonės daro viską, kad jų gyvūnai liktų sveiki, negaili šimtų eurų veterinarams, vos tik šie suserga, netgi patys stato lašines, kaip tai savo sunegalavusiai rainei darė rašytoja Ilzė Butkutė, užuot „užmigdžiusi, kad nesikankintų“ – tokių patarimų ji girdėjo ne vieną.
Tai, kad gyvūnai tampa mūsų šeima, patvirtina ir vilnietės Ritos poelgis, apie kurį buvo pasakota portalo lrytas.lt rubrikoje „Augintinis“.
Kai taksų veislės kalytė Rida dėl patirtos stuburo išvaržos nebegalėjo judinti užpakalinių letenų, Rita sumeistravo specialius ratukus, kad ji galėtų judėti.
Ne vienas Ritą protino neįgalią kalytę „užmigdyti“ ir net stebėjosi jos neva keistu užsispyrimu gelbėti augintinę, tačiau moteris tvirtino: „Kalytė – mano šeimos narė. Ar galėčiau elgtis kitaip?“
Negalėtų. Tai buvo akivaizdu iš tos pačios Ritos akyse suspindusių ašarų, prisiminus po automobilio ratais pakliuvusią katytę, ir iš to, kad nė neprašyta rodė storiausią albumą, kuriame – visų gyvūnėlių, su kuriais teko susidurti gyvenime, nuotraukos.
Šio komentaro tikslas – ne diskutuoti apie tai, ar reikia sunkiai sergančiam gyvūnui padėti iškeliauti į amžinosios medžioklės plotus, ar daryti viską, kad gyventų kuo ilgiau. Kiekviena situacija yra labai savita ir apibendrinimų būti negali.
Tiesiog tai atsakymas visiems, nesuprantantiems, kodėl žmonės gedi nugaišusių gyvūnų, kodėl juos bando pastatyti ant kojų bet kokia kaina, vos šie suserga, ir kodėl nemano, kad jų augintinių sveikata, laimė ir gyvybė yra ne tokia vertinga kaip žmogaus.
