Vasarį užsukę į Vilnių lenkų keliautojai ilgai čia neužsibuvo – praėjusią savaitę socialinio tinklo paskyroje siuntė sveikinimus iš Talino, kur buvo apsistoję vienuolyne.
Internete publikuodami nuotraukas iš savo žygio Krzysztofas ir Klaudia siekia padrąsinti ir kitus žmones atsigręžti į gamtą ir savo atostogas praleisti ne garsiuose Viduržemio jūros kurortuose, patogiuose viešbučiuose ir baseinuose, o gamtoje, kuri yra nepakartojama.
Šiose nuotraukose taip pat įamžintas ir šuo. Įspūdingos išvaizdos devynerių su puse metų keturkojis žygyje jaučiasi geriausiai – didžiąją dalį kelionės jis tupi priekaboje, kurią tempia to paties dviračio pedalus minantys jo šeimininkai – fizioterapeutė K.Jadwiszczyk ir grafinio dizaino specialistas K.Lewickis.
Pasitraukti iš darbo, palikti patogią buitį, nakvoti palapinėje ir kasdien grumtis su nuovargiu, tenkintis košėmis – daug įpročių teko keisti keliautojams, kurių žygis driekiasi per daugelį Europos šalių.
Projektą pavadinę „Tandemowe Trip Love“ dviratininkai ketina įveikti kelis tūkstančius kilometrų.
Pernai lapkričio pabaigoje startavusi netoli Katovicų, Mikoluvo mieste, trijulė ketino pasiekti Vilnių gerokai anksčiau, bet tai pavyko padaryti tik šiemet vasario viduryje.
Lenkų kultūros institute Vilniuje apsilankę keliautojai neslėpė, kad lūžus dviračiui kelias savaites sugaišo Varšuvoje.
Vėliau Krzysztofą ištiko trauma prie Suvalkų, kai lenkdamas dviratininkų tandemą vilkikas priartėjo pernelyg arti jų.
Krzysztofas turėjo staigiai stabdyti, bet jam nepavyko to padaryti, nes prie dviračio dar buvo pritvirtinta priekaba. Vyras parkrito ir susižeidė koją, ant jos medikai uždėjo gipsą.
Bet Lenkijos keliautojų šie netikėtumai neprivertė pasukti atgal. Sudėtingam žygiui jie rengėsi ištisus metus.
Jiems reikėjo sukonstruoti specialią transporto priemonę, taip pat priekabą, supakuoti visą maistą, kurį giminaičiai galėtų vėliau atsiųsti paštu į tuos užsienio miestus, kuriuose jie lankysis.
Vykdama per Lietuvą pora nė karto nepasistatė nakčiai savo palapinės, nes vis kas nors pasiūlydavo šiltą lovą.
Dviratininkai juokavo, kad galbūt reikėtų palapinę išmesti, nes ji pasidarė nebereikalinga.
– Kodėl savo kelionės tikslu pasirinkote Laplandiją?
Krzysztofas: Yra trys tikslai, kuriuos siekiame įgyvendinti. Norime populiarinti keliones su šunimi, todėl mūsų augintinis yra kartu su mumis.
Norime išbandyti, ką reiškia gyventi ekstremaliomis sąlygomis, todėl ketiname nakvoti palapinėje.
Ir norime dviračiu pasiekti atšiaurų Laplandijos regioną, kur žiemos tokios, kokių nebūna kitose valstybėse.
Kadangi toks žygis daug kainuoja, visos priemonės pagamintos mūsų rankomis – tandemas, priekaba, speciali įranga.
Mūsų bagažas sveria apie 320 kilogramų. Tik tada, kai maisto lieka mažiau, jis būna lengvesnis. Kai gauname artimųjų atsiųstas maisto dėžes, mūsų nešuliai vėl pasunkėja.
Klaudia: Norime apvažiuoti Baltijos jūrą kartu su Aliaskos malamutų veislės šunimi. Tai viena seniausių šunų veislių, žmonės dažnai Aliaskos malamutą painioja su haskiu.
Kadangi su Aliaskos malamutu negali ilsėtis Kanarų salose, nes jis nepakelia karščio, vykstame į Laplandiją.
– Ar nesate girdėję priekaištų, kad šuniui gali būti per sunki tokia kelionė?
Krzysztofas: Dėl šuns ištvermės teiravomės veterinaro. Jis pritarė mūsų idėjai. Mūsų žygis – kelionės su šunimi populiarinimas, tai pavyzdys, kad ilgam išvykstant nebūtina palikti šuns namuose, nes jis gali puikiausiai lydėti šeimininkus net tolimoje kelionėje.
Klaudia: Jei daug sniego, o taip buvo prie Druskininkų, Latežeryje, irgi nėra gerai, nes būna sunkiau minti dviratį. Kita vertus, kai turi tikslą, daug kas pasidaro įmanoma.
Šis žygis – tai savotiškas eksperimentas, noras įsitikinti, kaip ištvėrė žmonės gyvendami ekstremaliomis sąlygomis.
– Žygyje daug laiko praleisite kartu. Ar nebijote susipykti?
Krzysztofas: Kelionėje reikia atsižvelgti ne tik į klimato sąlygas. Psichologiškai svarbu pasitikėti vienam kitu. Jei vietoj Klaudios ant dviračio sėdėtų kita moteris, būtų kur kas sudėtingiau.
Klaudia: Man sunkiausia buvo ta diena, kai po ilgos pertraukos vėl reikėjo leistis į žygį. Po priverstinės pauzės Varšuvoje, vėliau Seinuose kurį laiką kankino nežinomybė, vis svarsčiau, kaip bus dėl nakvynės, kokių žmonių sutiksime, kaip su jais bendrausime.
Kelionėje būna daug nenuspėjamų dalykų. Bet sunkiausia būtų tada, jeigu jausčiau, kad tapau Krzysztofui našta, kad jam sudėtinga su manimi.
– Kaip vertinate pirmąjį kelionės etapą?
Krzysztofas: Ši atkarpa buvo sunki, jei nuo lapkričio pabaigos iki vasario vidurio pavyko atkeliauti tik iki Vilniaus. Dar dabar šiek tiek skauda koją, bet turiu vilties, kad daugiau sunkumų nebekils.
Klaudia: Neatmetame ir tokios galimybės, kad galbūt reikės kelionėje daryti pertrauką, grįžti į darbą, o vėliau tęsti žygį. Galbūt tai atsitiks rugsėjį. Mes dar svarstysime tokią galimybę.
– Ar saugu keliauti dviračiu? Kokiais keliais dažniausiai vykstate?
Krzysztofas: Renkamės kelius, kur nėra didelio mašinų srauto. Šuo dažniausiai tupi priekaboje, bet jis taip pat nori laisvės ir ima staugti, ypač kai įvažiuojame į miestą.
Dažnai žmonėms smalsu, ką vežame priekaboje. Tada atidarome liuką, šuo iškiša galvą. Kai yra galimybė, jis bėga šalia mūsų dviračio.
Sunkiausia važiuoti į kalną arba minti greitkeliu.
Vairuotojai, ypač sunkvežimių, lenkdami prie mūsų prisiartina pernelyg arti. Man tai labiausiai trukdo, nes negaliu greitai sustabdyti dviračio.
– Ar kelionė nėra pernelyg sunki augintiniui?
Krzysztofas: Jis nuo mažumės pripratęs keliauti, gerai jaučiasi ir priekaboje, jam patinka bendrauti su žmonėmis.
Aliaskos malamutai – viena seniausių šunų veislių. Tai labai geras šuo – ramus ir ištvermingas, draugiškas, nėra išrankus ėdesiui.
Klaudia: Aliaskos malamutai mėgsta vaikus. Aš dirbu su neįgaliais vaikais, dažnai pasiimu šunį į įvairius užsiėmimus.
Jis moka prisitaikyti prie žmonių, todėl viešėdami Vilniuje atsivedėme jį ir į Lenkijos kultūros institutą.
– Kiek kilometrų kasdien nuvažiuojate?
Krzysztofas: Apie 20–30 kilometrų, bet buvo ir tokių dienų, kai įveikėme 50, net 80 kilometrų. Turime prisitaikyti prie klimato, negalime labai suprakaituoti.
Sustoję turime persirengti drabužius, kurie būna prisigėrę prakaito.
O rytą atsikėlę turime paruošti maisto visai dienai – ne tik sau, bet ir šuniui.
Jei šuo suserga ir pradeda vemti, negalime priimti kvietimo apsistoti pas ką nors namuose.
– Kaip jūsų komandą sutinka žmonės?
Klaudia: Nepažįstami rodo tokią šilumą, kad negalime atsistebėti. Mes taip pat matėme, kaip sunkiai gyvenantiems kai kuriems žmonėms bendravimo džiaugsmas atperka visus sunkumus.
Kartą sustojome vidury Lenkijos miškų, išsitraukėme žemėlapį norėdami išsiaiškinti, kurioje vietoje atsidūrėme. Mus pamatė tuo metu važiavęs miškininkas, pakvietė į savo namus ir neišleido dvi dienas, nes labai susidraugavome.
Tokių džiugių susitikimų buvo ne tik Lenkijoje, bet ir Lietuvoje. Kartą buvome pakviesti apsistoti ir pas vienuolius.
– Ką darytumėte, jei prie jūsų priartėtų laukiniai gyvūnai, pavyzdžiui, vilkai ar meškos?
Krzysztofas: Laukiniai gyvūnai vengia žmonių ir nesiartina. Manau, žinotume, kaip elgtis, jei sutiktume mešką.
Pagrindinė keliautojų taisyklė – pasistatyti palapinę kuo toliau nuo tos vietos, kur vakarieniauji.
Maisto likučiai gali privilioti žvėris, todėl užgesinę laužą sėdame ant dviračio ir pavažiuojame tolyn nuo tos vietos, kur vakarieniavome. Tik tada pasistatome palapinę.
Kad atbaidytume plėšrūnus, vežamės po dujų balionėlį, taip pat turime priemonių nuo mašalų, uodų.
Vengsime rezervatų, kuriuose auginami laukiniai gyvūnai.
Bet manau, didžiausias priešas žmogui yra žmogus.