Drauge jie įveikė kone 3000 kilometrų – du trečdalius per žygį Vytauto Didžiojo keliais iki Juodosios jūros 2010-aisiais, likusį tūkstantį – užpernai, kai keliavo valdovų Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės keliu iš Vilniaus į Krokuvą.
Trys istorinių kelionių dalyviai - vien savo kojomis abu maršrutus įveikęs žemaitukų veislės žirgas Kaktusas, šuo Alšis ir jų šeimininkas Antanas Narmontas dabar gyvena vienoje sodyboje Pakruojo rajone.
Kasdien jie išlekia palakstyti po pievas: kai A. Narmontas pradeda balnoti Kaktusą, Alšis nenustygsta vietoje. Jam norisi keliauti, nors po paskutinio žygio į Krokuvą jau prabėgo beveik dveji metai. Tačiau ilgai bėgti įpratusiems Alšiui ir Kaktusui nebeužtenka tų kelių kilometrų po pievas, todėl A. Narmontas svarsto apie dar vieną savarankišką kelionę – į Alšėnus, kuriuose prasidėjo stebuklinga šuns Alšio istorija.
„Noriu jam vėl parodyti vietas, iš kurių jis yra kilęs“, - šyptelėjo kelis šimtus kilometrų iki Alšėnų Baltarusijoje netoli Lietuvos sienos Kaktusu joti ketinantis A. Narmontas. Jei pavyks sutvarkyti dokumentus, kad abu augintiniai galėtų lengvai kirsti sieną, Antanas su žygiuose patikrintais keturkojais bičiuliais į kelionę leisis dar šią vasarą.
Alšis – garsiausias Lietuvos šuo, kurio nepaprasta istorija jau nugulė į vaikiškos knygos puslapius. Knygą „Alšis. Mano istorija“ parašė A. Narmonto žmona Egidija.
Kaktusas – vienas iš dviejų žemaitukų Lietuvoje vien savo kojomis sukoręs 3000 kilometrų: 2010-aisiais iš Senųjų Trakų iki Očakivo Ukrainoje prie Juodosios jūros Vytauto Didžiojo keliais, ir užpernai iš Vilniaus iki Krokuvos valdovų Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės keliu. A. Narmontas – taip pat abiejų istorinių žygių dalyvis, savo sodyboje Pakruojo rajone priglaudęs geriausius draugus Alšį ir Kaktusą.
Antano sodyboje prieglobstį rado ne tik žygio dalyviai, bet ir gervė sužeistu sparnu, ir gulbė, kuriai sužeista koja nebeleidžia pakilti. Ir paukščiai, ir šuo, ir žirgas čia turi savo vietą ir visi puikiai sutaria.
„Kaktusas gyvena kartu su gulbe ir nieko jai nedaro. Alšis žino, kad prie gervės geriau nesiartinti. Kaktusas anksčiau labai draugavo ir su gerve, bet kartą atlėkė darbinis žirgas ir užpuolė Kaktusą. Gervė puolė ginti draugo, o užpuolikas ją partrenkė, todėl dabar gervė kiek privengia žemaituko. Užtat Alšis ir Kaktusas – geriausi draugai“, - pasakojo A. Narmontas.
Istoriniai žygiai žirgais išgarsino Alšį ir Kaktusą. Net prabėgus porai metų jie – vis dar žvaigždės, kurias pažįsta ir vaikai, ir suaugusieji. O A. Narmontas labiausiai džiaugiasi tuo, kad kelionės prie Juodosios jūros ir valdovų Meilės keliu išpopuliarino tarpukariu beveik išnykusios vienintelės lietuviškos veislės žirgus žemaitukus. Jei tikėtume legendomis, po pirmojo pasaulinio karo pasitraukus vokiečiams, Lietuvoje buvo likęs vos vienas žemaitukų veislės eržilas ir trys kumelės.
„Ir pats anksčiau nelabai žinojau, kas tie žemaitukai. Buvau girdėjęs apie tokius, bet neturėjau supratimo, kaip jie atrodo. Po mūsų žygių apie žemaitukus daug kas sužinojo. Net miestiečiai vaikai puikiai žino, kas jie tokie. Buvo visokių diskusijų apie mūsų keliones. Pikti žmonės kalbėjo, kad kankiname žirgus. Tačiau man svarbiausia, kad pasiekėme tikslą ir tikiu, kad žemaitukai tikrai niekada nebeišnyks“, - sakė A. Narmontas.
Garsiausiu Lietuvos šunimi vadinamas Alšis savo likimą pasirinko Alšėnų pilies prie Lietuvos ir Baltarusijos sienos griuvėsiuose. Juodosios jūros link Vytauto Didžiojo keliais jojantys lietuviai ten stabtelėjo papietauti, o kąsnį kitą numetė ir valkataujančiam šuniui. Taip rausvaplaukis mišrūnas apsisprendė keliauti drauge ir savo kojomis su žirgais įveikė kone 2000 kilometrų iki Juodosios jūros, o, sulaukęs dokumentų, atvyko ir į Lietuvą. Valdovų Meilės kelią užpernai Alšis taip pat įveikė bėgdamas drauge su žirgais.
