Kurdamas portretų seriją Yun-Fei Tou kas dieną apsilankydavo gyvūnų sanitarinėje tarnyboje, kur savo paskutines dienas praleisdavo miestuose valkatavę šunys.
„Žiūrėdami į šias nuotraukas žmonės tampa mirties liudininkais, žvelgia į praeitį, kurios pakeisti jau nebegali“, – kalbėdamasis su „Lietuvos ryto“ žurnalistu pripažino taivanietis.
Fotografas atskleidė, kad fotosesija, kurios metu buvo įamžinti keturi šimtai šunų, nebuvo vien tik šaltakraujiškai atliktas darbas.
„Keturkojus modelius teko pašerti, pažaisti su jais, prisijaukinti, tarti šiltus žodžius, kurių jie per visą gyvenimą turbūt net nebuvo girdėję, – prisimena fotografas. – Elgiausi su jais, tarsi būtų mano dukterys ar sūnūs.“
Ištrūkę iš narvų bevardžiai šunys, dokumentuose pažymėti tik skaitmenimis, nors trumpai galėjo pajusti žmogaus švelnumą ir oriai pažvelgti į akis.
Po ištisas savaites trukusių fotografavimo darbų pasmerktieji amžiams atgijo tikroviško dydžio fotografijų cikle „Memento mori“, kuris per keletą metų jau apkeliavo pasaulį.
Kaip teigia menininkas, bendraujant su šunimi, kurio tuoj nebebus, išnyksta riba tarp žmogaus ir to, ką jis laiko menkesniu už save.
Yun-Fei Tou su kiekvienu pasmerktųjų bendravo taip artimai, tarsi jie būtų buvę jo augintiniai, ilgus metus ištikimai saugoję savo šeimininką.
Fotografas kiekvieną jų laikė savo rankose, delnais lietė seną, ligų suniokotą, nuplikusią odą, savo rankomis atnešė juos ten, kur jie įkvėpė paskutinį kartą.
Būtent todėl fotografavimo procesas buvo toks pat giliai sukrečiantis ir kupinas įvairiausių emocijų, kaip ir nuotraukos.
„Tikiuosi, kad šios fotografijos padės žmonėms susivokti, kad gyvūnas nėra žaislas.
Tai gyvybė, už kurios likimą atsakingas žmogus“, – vylėsi nuotraukų autorius.
Į sanitarinę tarnybą pakliuvusiam šuniui lieka 12 dienų. Dauguma keturkojų paskutines dienas praleidžia šaltame narve, taip ir nepajutę šilumos ir meilės.