Vieną vėlų rugpjūčio vakarą per didelę liūtį, taip ir nesulaukusi kol baigs pliaupti, išėjau į parduotuvę, nes valandos jau grasino palikti mane be vakarienės. Tačiau taip ir likau nevalgiusi, nes tik priėjusi namo kampą pamačiau iš paskos bėgančią ir kniauksinčią mažą juodą katytę. Ji taip pretenzingai man skundėsi, kad neliko nieko daugiau, kaip tik užsikišti ją už striukės skverno ir neštis namo, supratingai burbuliuojant, kad taip, tie, kurie tave išmetė yra tikrų tikriausi niekadėjai. Jau pakeliui ji tapo Lyja. Įdomu tai, kad praėjus porai metų panašiomis aplinkybėmis susitikau kitą katinėlį, kurį priglaudę mano draugai pavadino Lašeliu.
Simba atėjo per mano gimtadienį: snaudė ant durų kilimėlio, trečiame daugiabučio aukšte. Aš jam pasakiau, kad namie kol kas vietos nėra, bet jei jis ateis rytoj, būtinai ką nors sugalvosim. Ir jis buvo ne kvailas – vasara jau ritosi į pabaigą, lauke visi kiemai jau buvo išbėgioti, o ir paglostydavo lauke tik vienas kitas vaikas, todėl nusprendė mane aplankyti dar kartą. Dabar laikinai gyvena pas mano mamą, kol mūsų šeima statosi didesnį būstą.
Na ir Naktytė, o oficialiai – Naktigonė. Vieną vasaros vakarą, jau gerai sutemus, ji pamatė mane ir prisliūkinusi atsigulė prie pat suolelio, ant kurio sėdėjau. Kantriai laukė valandą, dvi, tris, kol nustosiu šnekučiuotis su drauge ir paklausiu, ar ji turi namus. Kailis atrodė nebe juodas, o tamsiai rudas, išdegęs ir nušiuręs saulėje, šonais galima buvo groti lyg kanklėmis, kakle matėsi gilūs randai. Pasisiūliau priimti nakčiai į virtuvę, kurioje ji, beje, vos tilpo... Ilgai ir godžiai gėrė, tačiau dar ilgai liūdėjo ir nepasidavė viliojama nei šunų ėdalu, nei kauliukais, nei kramtukais. Pailsėjusi nusprendė, kad su mumis jai patinka ir mielai apsistotų kartu. Mes neprieštaravome.
Tai tokia mūsų jau gausios šeimos istorija.
Daugiau skaitykitenebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank"> NeBrisius.lt
