„Katinas, vardu Rudekas, netoli netikėtai dingo 2013 metų rudenį...Jam buvo apie vienerius metus.
Pradžioje pamanėme, kad jis žuvo, nes gyvename netoli greitkelio. Visur jo ieškojome, klausinėjome kaimynų, tačiau jo niekas nematė nei gyvo, nei nugaišusio.
Jis buvo puikus medžiotojas, gaudė peles ir atnešdavo jas mums parodyti, puikiai sutarė su dar vienu augintiniu šeimoje – kalaite Guste. Kartu miegodavo, kartu bėgiodavo. Jo išvaizda buvo puiki, visi juo žavėjosi, buvo labai draugiškas. Žodžiu, namų pažiba.
Ir kai jis prapuolė – labai liūdėjome.
Tai štai, prieš keletą dienų, žiūrėdama pro langą, kieme pamačiau pažįstamą gyvūną. Net prisėdau iš nuostabos. Pasišaukiau vyrą ir pasakiau jam: „Tu pasižiūrėk, ar man nesivaidena, ten kur pabertas maistas paukšteliams, vaikšto mūsų Rudekas!“. Vyras pasižiūrėjo ir pasakė: „Lyg ir jis“.
Išbėgau į kiemą ir pakviečiau jį vardu. Jis tyliai sumiauksėjo ir aš supratau, kad jis pažino mane...
Dar ilgai nedrįso užeiti į namus, bet kai pro duris išbėgo šuo ir ėmė jį uostyti, jis šmurkštelėjo į kambarį ir pasiliko!
Dvi dienas gulėjo, tik ėdė ir lakė, bet į lauką nedrįso išeiti.
Štai dabar jau padėtis stabilizavosi, jis bėgioja po lauką ir namus, bei džiugina mus labai.
Tai štai tokia istorija“.