80-metis Eugenas Bostickas, gyvenantis Fortvorte (JAV), į užtarnautą poilsį išėjo prieš maždaug 15 metų, tačiau gerų darbų daryti nenustojo. Originalumo nestokojantis senjoras parodė visam pasauliui, kad rūpintis nuskriaustais – niekada nevėlu. Miesto pakraštyje arklides turintis Eugenas pastebėjo, kad čia vis atvyksta beširdžiai žmonės ir palieka nebereikalingus šunis likimo valiai.
Kartu su savo broliu vyras ėmė keturkojus prižiūrėti, šerti ir gydyti. Jie suteikė niekšų atstumtiems šunims viltį gyventi.
Per tuos metus Eugenas ne tik išgelbėjo daugybę šunų, bet ir padarė viską, kad jie būtų laimingi.
Nors fermoje šunys turi daugybę vietos ir erdvės lakstyti bei džiaugtis nerūpestingomis dienomis, senolis įgyvendino idėją, kaip šunis išvežti į trumpas keliones. „Kad pasaulį pamatytų“, – sakė Eugenas.
Ant nedidelių priekabėlių, skirtų akmenims vežti, Eugenas pritaisė plastikines statines, kuriose išpjovė ertmes, visas priekabas sujungė ir prikabino prie traktoriaus. „Taip atsidaro šunų traukinys“, – pasakojo visą pasaulį savo idėja sužavėjęs senjoras.
Tad dabar Eugenas kelis kartus per savaitę vairuoja šunų traukinį ir vežioja šunis po mietą, parkus ir apylinkes.
Vyras pripažino, kad šunims ši pramoga taip patiko, kad dabar patys įšoka ir laukia, kada galės leistis į kelionę.
Nuotraukos ir vaizdo siužetai, kuriuose užfiksuota, kaip Eugenas vežioja savo šunis, ėmė plisti visame pasaulyje. Tai išvydę žmonės negalėjo patikėti savo akimis ir džiaugėsi, kad yra žmonių, kuriems rūpi nuskriaustųjų likimai. O mieste pamatę Eugeną ir jo šunis, tuoj pat skuba įsiamžinti nuotraukose drauge – juk toks gerumo pavyzdys jaudina iki sielos gelmių.
