Ji ir pažadino mumyse norą sau bei namams įnešti naujų spalvų. Tai nebuvo lengvas sprendimas, kaip ir turėtų būti. Kone pusšimtį dienų svajojome, svarstėme, keikėme, laukėme ir planavome. Ieškojome neįprasto katino. Tokio, kuris atspindėtų mūsų gyvenimo būdą – daug veiksmo, roko dvasią bei judesio laisvę.
Vieną dieną visai netyčia socialiniame tinkle radome pranešimą ar, geriau, pagalbos šauksmą – visai netoli mūsų namų, seno pastato šilumos punkte rasti keli maži kačiukai. Padėjome paskleisti šią žinią, kad padarėliai neliktų mirties pašonėje, ir galop pamiršome juos.
Po kurio laiko, gan nesėkmingai ieškant gyvūno, atsitiktinai internete radome dovanojamus kačiukus bei globėjos telefono numerį. Nieko nepešėme – kačiukai jau radę naujus namus, bet globėjos pašonėje prisiglaudė kiti du. Paprašėme nuotraukų, aprašymo. Sulaukę laiško, supratome, kad tai tie patys kačiukai, kuriuos antai netiesiogiai ištraukėme iš Žirmūnų mikrorajono rūsių. Tie, kas tiki likimu, gali besti į dangų – tai likimo pirštas.
Tie, kas likimu nelinkę tikėti, bent pripažins, kad iš daugybės pamestų katinų prie vieno ir to paties grįžti dukart yra mažų mažiausiai nekasdieniška. Nuvykę kačiuko apžiūrėti, supratome, kad jis mūsų nepaleis. Tai buvo viena tų akimirkų, kai ne tik žmogus renkasi gyvūną, bet kai ir pats gyvūnas išsirenka sau šeimininką.
Jau antrąją dieną katinas rado sau vardą. Juk šis katinas – ištrūkęs, agresyvaus charakterio. Ištrūkęs Django? Teisingai, Django.
Štai jis čia. Namie. Augantis, sveikas ir kasdien susipažįstantis su naujais potyriais.
Sakome, kad tai „chebros“ katinas – net jei namie ir dešimt svečių, Django pažais, nuskriaus, pasimeilins ir pamiegos ant kiekvieno žmogaus kelių.
Sakome, kad jis pats išsirinko šeimininkus – kasdien grįžus iš darbo Django pasitikdamas užsiropščia drabužiais į viršų ir, nutūpęs ant peties, švelniai murkia į ausį.
Nors ir labai jaunas, šis katinas apkeliavęs gan daug. Kelių mėnesių amžiaus sutvėrimas jau susipažinęs su mūsų pajūriu, Ignalina, Kaišiadorių apylinkėmis – keliauti jam patinka. Django – kaip mažytis šuo, jis smalsiai stebi vaizdą pro langą ir, kiekvieną dieną įlįsdamas į savąją transportavimo dėžę, matyt, laukia vis naujų kelionių. Django atėjimas ženkliai pakeitė mūsų ir taip nenuobodų gyvenimą – jis visur centre, kiekvieną dieną tampantis vis svarbesne mūsų esaties dalele. Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Daugiau skaitykite nebrisius.lt/"="">nebrisius.lt/"" target="_blank">NeBrisius.lt
