Pasitarėme visa šeima ir nuvažiavome jos pasiimti. Pasirodo, tai buvo ta pati rainė, sušalusi, sloguojanti. Parsivežėme ją namo. Kadangi vežėme dėžėje nuo putojančio gėrimo, ji gavo Boscos vardą. Pagydėme ir dabar ji mūsų namus nuo pelių saugo jau 6 metus. Charakteris daugiau šuniškas – eina pasivaikščioti, siautėja kieme, yra be galo meili.
Na, o šuo atsirado planuotai. Aplink mus prasidėjo statybos, daug svetimų žmonių, tai nusprendėme, kad reikia sargo, bet ne prie būdos. Galvojome apie veislinį, bet paskui nusprendėme, kad norime draugo, o ne veislės. Kažkaip netyčia papuoliau į „Penktos kojos“ prieglaudos tinklalapį ir ten pamačiau simpatišką kalytę. Parodžiau nuotrauką šeimai ir jie pritarė pasirinkimui. Į prieglaudą važiavau viena – taip lengviau apsispręsti. Daug reikalavimų šuniui nekėliau, tik norėjau, kad būtų iki 4 metų, sterilizuota, nedidelė kalytė.
Deja, ta kalytė, kurią nusižiūrėjome, pasirodė per didelė, per stipri ir labai energinga, mano dukrytė jos nesuvaldytų. Ilgai vaikščiojau po prieglaudą, kalbinau daug šuniukų, kadangi buvau nusprendusi be šuns namo negrįžti. Atsistojau toliau ir pradėjau stebėti visus šunis: kas lojo, kas kasėsi, kas miegojo. Tada pastebėjau į būdą atsirėmusią kalytę. Ji sėdėjo ramiai, susitaikiusi su savo padėtimi. Priėjau, pakalbinau, ji nedrąsiai pradėjo artintis, iš lėto vizgindama uodegą. Aš ištiesiau ranką, ji pauostė ir pakišo galvą man po delnu.
Viskas, pagalvojau, ji mane pasirinko. Išsiaiškinau, kad jai 3-4 metai, sterilizuota. Ir ūgis tinkamas. Dar sužinojau, kad pagavo ją sužalotą, purviną, sušaudytą šratiniu šautuvu, dar kojoje likę keli šratai.
Ji neseniai buvo atsivedusi šuniukų, kur jos vaikučiai – neaišku. Užpildžiau dokumentus ir parsivežiau ją namo. Kadangi prieglaudoje jos vardo niekas neatsiminė, tai pavadinome Rokse. Vyro dar kurį laiką prisibijojo, bet greitai suprato, kad jis jos neskriaus.
Dar turime ir triušiuką. Labai bijojome, kad Roksė jo „nesumedžiotų“. Bijojome be reikalo – triušis ją prisijaukino pats. Dabar Roksė jo mama: prausia, kutinėja, kartu miega. Su kate irgi santykius išsiaiškino, katė įrodė, kad ji namie vadas.
Dabar mūsų gyvūnų kompanija dažnai miega trise. Nors Roksė turi savo guolį, mėgsta miegoti dukros kambaryje, po lova – ten jos miegamasis. Didžiausios Roksės šunybės: mano drabužiai, sunešti į jos guolį, pavogti nuo stalo žagarėliai ir suslėpti kampuose, iškasta duobė gėlyno viduryje. Bet čia tik smulkmenos, palygint su jos meile, ištikimybe.
Roksė labai sumani, labai greitai išmoko komandas „negalima“, „į lauką“, „sėdėt“, „prašyt“, „ieškot“. Vis dėlto mūsų draugė turi vieną ydą: mėgsta pabėgti, todėl niekados nepaleidžiame nuo pavadėlio, kai būname lauke. Pabėgusi išerzina visų kaimynų šunis, apibėga porą ratų aplink gyvenvietę, išsimaudo kokioje nors baloje ir grįžta laiminga namo. Gyvena pas mus jau 2,5 metų ir tikiuosi, kad dar ilgai ilgai gyvens ir džiugins mūsų šeimą.
Norėčiau, kad žmonės nebijotų imti iš prieglaudų suaugusių šunų, nes šitie gyvūnai labai greitai supranta, kad juos myli, greitai prisitaiko prie naujų namų taisyklių ir už savo šeimą atiduotų gyvybę net nesusimąstę.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
