Tad tuo metu, kai vokiečiai sausio viduryje vykusioje parodoje „Žalioji savaitė“ rengė veislinių gyvulių pristatymus – kai po maniežą vedžiojo dešimties tūkstančių eurų vertės jaučius, parodos pavilijono garduose, neišleisdamos nė garso snaudė avys.
Ožkos jautėsi daug drąsiau. Jos tai šokčiojo aukštyn žemyn po dirbtinius „kalnus“, tai pešė iš ėdžių šieną.
Į parodą tėvų suvesti vaikai vos ne virste virto į jų gardus, siekdami paglostyti ožkų mažylius arba avių garduose – ėriukus. O čia pat, ant pastatytos pakylos, buvo rikiuojami veisliniai ožiai. Ir, prisiploję šeimininkams prie kojų, tirtėjo iš siaubo, keliamo žmonių minios.
Veisliniai gyvuliai – brangūs. 300 eurų, ko gero, mažiausia kaina, kokia Lietuvoje mokama už veislinį aviną. Tačiau tai – ūkininkų zona. O į parodą Berlyne pasižvalgyti į ožkas, jaučius ar aveles plūdusiems žmonėms rūpėjo ne tai, kiek tie gyvuliai kainuoja, bet tai, ką apie juos papasakoti savo vaikams.
Lietuviai taip pat vėl įsimylėjo avis. Ir jų augina vis daugiau ir daugiau. Šiuo metu jų Lietuvoje mekena jau 149 tūkstančiai, veislių įvairovė taip pat yra didelė.
O juk prieš dešimtį metų mūsų šalyje avių ganėsi 10 kartų mažiau. Ir visi tekalbėjo apie tai, kad avininkystė Lietuvoje baigia sunykti.
