Po keleto mėnesių pas mus apsigyveno pirmoji triušių patelė, kuri tuo metu jau laukėsi ir po keleto dienų mums atvedė 6 nuostabius mažylius. Iš laimės šokinėjome kaip vaikai ir prie jų praleisdavome ištisas valandas.
Ne už ilgo vyras nupirko belgų milžinų porelę. Stebėjomės šių triušių dydžiu, nes jie tikrąja to žodžio prasme atitiko milžinų pavadinimą. Patelė taipogi laukėsi ir neilgai trukus atvedė mums savo pirmuosius 12 mažylių. Buvome girdėję, kad ypatingai šios veislės patelėms negalima palikti auginti daugiau kaip 8 triušiukus, tačiau mums buvo protu nesuvokiama, kaip galima atimti iš mamos jos vaikus, ir ką toliau su jais daryti... Taigi palikome juos visus jai auginti.
Deja, po poros savaičių skaudžiai dėl to pasigailėjome, nes buvusi stambi graži patelė siaubingai sulyso, o vieną rytą radome ją negyvą, o lizde – visus 12 alkanų mažylių, kurie buvo vos pradėję atmerkti akutes.
Neliko nieko kito, kaip surinkti mažuosius į dėžutę ir parsinešti namo. Ryte vakare visus maitindavome pienu per pipetę. Po keleto dienų perkraustėme juos į narvą. Mažiukai sėkmingai augo ir stiprėjo. Visuomet laikydavome narvelį uždarą, nes namie dažnai būdavo mūsų katė Sniegė, ir mes bijojome, kad ji triušiukų nenuskriaustų.
Visgi vieną sykį stebėdami, kaip ji bando patekti į narvelį, leidome jai ten įeiti, tuo metu atidžiai stebėdami ir pasiruošę ją paimti, jeigu jai šautų į galvą kokie negeri dalykai. Tačiau netrukus likome be žado, kai Sniegė atsigulė ir prigludo prie vargšų našlaičių. O šie, pajutę šiltą pūkuotą kūną šalimais, ėmė spiestis į krūvelę prie jos ir ramiai snausti. Sniegė prausė, mylavo juos, miegodavo su jais. Guldamasi stengdavosi nei vieno neužgulti, neužgauti. Nesitraukė nuo jų keletą dienų. Išeidavo tik trumpam į lauką, o grįžusi vėl prašydavosi į narvą.
Įdomiausias dalykas tas, kad ji niekad nėra turėjusi kačiukų, todėl labai stebėjomės, kaip jai būtent tuo metu prabudo tokie stiprūs motiniški jausmai. Gaila, kad daug žmonių tų jausmų nejaučia net savo pačių vaikams...
