Tuomet per draugus sužinojusi apie naujų namų paiešką šiems katinams, jų šeimininkams pasiūliau savuosius. Taip Nagri ir Bronius metus praleidę Vokietijoje, o prieš tai daug keliavę su šeimininkais Lietuvoje (vasaros kelionės į kaimą jiems buvo įprastas dalykas), grįžo atgal į Lietuvą ir apsigyveno pas mane. Bet štai po pusmečio aš pati nusprendžiau išvykti į Vokietiją, kur jau gyveno mano antroji pusė, tad katinų laukė dar viena didelė kelionė.
Pasimokę iš katinų jau išgyventų gyvenimo posūkių, Vokietijoje iš karto ieškojome vietos, kurioje būtų gera gyventi ne tik mums, bet ir katinams. Todėl pasirinkome ne gyvenimą miesto centre (tai lyg ir būtų natūralu jaunai porai), bet užmiestyje, kur katinai galėtų šiltuoju metų laiku saugiai išeiti pasivaikščioti į kiemą. Tiek dėl savęs, tiek dėl katinų ieškojome kiek didesnio buto – šiems dviems net pagal veislę itin aktyviems katinams reikia daugiau erdvės judėti.
Klaustumėte, kam reikia tiek vargo ir kompromisų – nejau nebūtų buvę lengviau surasti naujus namus katinams Lietuvoje? Sprendimą įsileisti šiuos katinus į savo namus priėmėme ne dėl to, kad tuo metu tiesiog galėjome pasiūlyti tinkamas sąlygas jiems gyventi. Noras gyventi ne vieniems ir rūpintis kita gyva būtybe atsirado anksčiau mūsų namuose nei Nagri ir Bronius – tad jei ne šie katinai, tai kiti būtų papildę namų gyventojų sąrašą. O namai mums nėra tik adresas, butas ar daiktai – namus pirmiausia sudaro gyvoji jų flora ir fauna, įskaitant ir tuose namuose gyvenančius žmones. Tad katinus priėmę į savo namus vienoje vietoje, tiesiog neįsivaizdavome, kad persikelti galėtume be jų.
Kelionei ruošėmės kaip ir priklauso – apsilankėme pas veterinarą metiniams skiepams, pasitarėme dėl natūralių raminamųjų naudojimo. Kadangi kelionėje reikėjo praleisti 16 valandų (keliavome sava mašina), katinams davėme po vieną dozę raminamųjų prieš pat kelionės pradžią. Bevažiuojant jų kelioninį narvelį uždengėme tamsiu audiniu, kad katinai galėtų ramiai miegoti. Šalia turėjome dengtą katinų tualetą, kad prireikus katinai galėtų išeiti savų reikalų. Turėjome ir šiek tiek maisto bei vandens, tačiau nuo raminamųjų katinai nebuvo labai ėdrūs. Kelionės pabaigoje pasibaigus raminamųjų veikimui leidome katinams pasimankštinti vaikštant po mašinos saloną.
Atvažiavę į naują vietą, pirmai nakčiai katinus uždarėme vonios kambaryje, kad jie galėtų nusiraminti ir po truputį pradėti pažindintis su nauja vieta. Tai labai padėjo, nes jau kitą dieną katinai jautėsi drąsiai tyrinėdami likusią buto ir balkono erdvę. O po kelių dienų jau pradėjo rodyti norą į tyrinėjimus leistis ir toliau – išeiti į laiptinę ir kiemą. Taip pat buvau pasiruošusi katinams stresą sumažinti specialiais feromonų purškikliais, kuriuos rekomendavo veterinaras, jei katinai sunkiai prisitaikytų, bet jų neprireikė (juos jau buvau naudojusi, kai katinai tik atsirado pas mane – tuomet vietos ir šeimininkų pasikeitimas jiems buvo sukėlęs nemažai steso, kurį suvaldyti nesunkiai padėjo minėtieji feromonai). Dabar Nagri ir Bronius jau yra tikrai patyrę keliautojai, jau net ne kartą kirtę beveik pusę Europos.
Daugiau skaitykite NeBrisius.lt
