Dėl to mes patys kalti – įpratinome jas gyventi laisvėje, tai yra, laisvai skraidyti po kambarį, o dabar dėl to labai gailimės.
Tai prasidėjo visai nekaltai. Pirmiausia įsigijome vieną papūgą nimfą. Ji buvo kukli ir rami, sėdėdavo sau narvelyje, net kai jo durelės būdavo atviros. Taigi tik džiaugėmės, kad vėliau jau kartais išlipdavo iš narvelio ir užlipdavo ant jo, pavaikščiodavo aplinkui.
Vėliau jau perskrisdavo per kambarį, ir gerai, juk paukščiams reikia pramankštinti sparnus. Netrukus pati grįždavo į narvą, o mums būdavo smagu – įeini į kambarį, pro tave pralekia gražus paukštelis ir pasijunti kaip džiunglėse.
Kad patinėliui būtų linksmiau, nupirkome jam draugę. Toji taip pat iš pradžių buvo labai kukli, vėliau po truputį išdrąsėjo.
Ir štai rezultatas: dabar papūgos skraido po kambarį, o į narvą grįžta tik palesti ir atsigerti. Tuo pačiu jos graužia knygas, kartotines dėžes ir medinę lovą. Dar labai mėgsta laidus – prakando vieną pakrovėjo ir vieną lempos laidą. Be to, teko iš kambario išnešti visus kambarinius augalus, nes iš jų būtų nieko nelikę.
Ir taip, tos bjaurybės tuštinasi, kur pakliuvę. Tiksliau, turi kelias mėgstamas vietas: šviestuvą, lovos kraštą ir spintos viršų, kurioms kliūva dažniausiai, bet dėl viso pikto reikia apsidairyti, ar nepridaryta ir kitur, įskaitant lovą ir vaikų neapdairiai paliktus drabužius. Vis vaikštau ir vaikštau po namus su skudurėliu, žiūrėdama, ar nereikia ko nuvalyti.
Sakysite, kodėl mes tai kenčiame ir nesukišame tų nevaleikų į narvą, kuriame joms ir vieta? Todėl, kad tada jos labai supyksta ir garsiai be perstojo rėkia. Tą daryti jos tikrai moka! Patriukšmauja jos ir šiaip, bet kai būna uždarytos į narvą, triukšmas kyla toks, kad baisu, jog ateis skųstis kaimynai (gali būti, kad jie iki šiol dar neatėjo skųstis tik todėl, kad nesupranta, iš kur tie garsai sklinda).
Tiesa, papūgoms vieno kambario pradeda nebeužtekti: jos vis taikosi išlėkti iš jo į virtuvę ir šeimininkauti joje...“
