Istorija
Meiliai vadinamas šelčiu, šios veislės šuo, galima sakyti, yra sumažinta ilgaplaukio kolio versija. Tai lankstus ir lengvai prisitaikantis šuo, kadaise ganydavęs vietines avis gimtosiose Šetlando salose, neretai ir be žmogaus priežiūros. Kitas, ne ką mažiau atsakingas darbas šelčiams – apsaugoti javus nuo avių. Javus žmonės augindavo neaptvertuose laukuose, todėl šelčiai baidydavo avis garsiai lodami. Salose apsilankę jūreiviai namo išsiveždavo Šetlando aviganio jauniklius ir XX a. pradžioje jų paklausa ėmė greitai augti. Anksčiau šelčiai dar buvo vadinami Šetlando koliais, bet tai nepatiko ilgaplaukių kolių veisėjams ir pavadinimas buvo pakeistas į Šetlando aviganius. Kinologų klubas Anglijoje juos pripažino 1909 metais.
Charakteris
Šetlando aviganiai ypatingai prieraišūs ir lengvai dresuojami. pixabay.com nuotr. Šelčių skaičius gimtose salose ėmė sparčiai mažėti, kadangi maži ūkiai buvo sujungiami ir pertvarkomi. Tačiau šios veislės šunų skaičius ėmė augti toliau nuo namų, kur jie buvo laikomi parodoms ar kaip naminiai augintiniai. Šios veislės šunys puikiai tinka šeimai, auginančiai vyresnio amžiaus vaikus, arba žmonėms, kurie gyvena vieni. Šie šunys ypatingai prieraišūs ir lengvai dresuojami. Yra manoma, kad šeltis turi įgimtą ištikimybės ir paklusnumo šeimininkui jausmą. Šeltis lengvai prisitaiko prie šeimininko gyvenimo būdo – jei šeimininkas mėgsta aktyvų poilsį, šeltis bus puikus aktyvus kompanionas, tačiau jį tenkina ir neilgi ramūs pasivaikščiojimai.
Šetlando aviganis darbinis šuo, iš prigimties noriai mokosi. Tai nuovokus, ištvermingas, darbštus, stabilaus charakterio šuo. Nors yra pakankamai nemažas ir tvirtas, šis šuo nebaugins mažų vaikų. Prie jų stengiasi elgtis ypatingai švelniai ir atsargiai.
Išvaizda
Šelčiai yra vieni iš mažiausių aviganių pasaulyje. pixabay.com nuotr. Svoris – apie 4 – 10 kg. Ūgis – apie 35-41 cm.
Šelčiai yra vieni iš mažiausių aviganių pasaulyje. Plaukai ilgi, šiurkštūs, pavilnė minkšta, trumpa ir tanki. Šeimininkas turėtų būti pasirengęs reguliariai šukuoti šuns kailį. Snukis švelniai smailėja į apačią, nuo ausų nosies link. Šelčiai būna įvairių rudų atspalvių – nuo šviesios smėlio iki raudonmedžio spalvos (plaukų galiukai gali būti juodi), melsvai juodi, sabalo spalvos ar juodi su baltumu. Visada yra nemažai baltų sričių.
Veislės ypatumai ir sveikata
- Ištikimas sergėtojas ir lengvai prisitaikantis prie aplinkos šuo
- Linkęs dažnai loti
- Svarbu neperšerti, turi gerą apetitą ir gali priaugti svorio
- Turi daug lakstyti, nes yra kilęs iš darbinių šunų
- Tinka šeimoms su vaikais
- Itin svarbu reguliariai šukuoti kailį, ypač rudenį ir pavasarį, šėrimosi metu
- Pirkdami iš veislyno, įsitikinkite, kad vada patikrinta dėl akių ligų
