Devynerius metus Klagenfurte, Austrijoje, gyvenanti vilnietė Miglė neįsivaizduoja savo gyvenimo be papijonų veislės šuniukų, su kuriais praleidžia daug laiko – kartu keliauja ir net miega vienoje lovoje.
Gimus kūdikiui keturkojų AJ ir Kolto gyvenimo sąlygos nepasikeitė – augintiniai naktimis įsitaiso toje didžiulės lovos pusėje, kur miega šeimininkė. Šuniukai miega savo gultuose šalia moters pagalvės ar prie kojų.
O Gabrielis Adi snaudžia lovos viduryje – tarp mamos ir tėčio. Argi ne šeimos idilė? Tai netgi verta dailininko teptuko ir drobės.
Papijonai – sena šunų veislė, kilusi iš žemyninės Europos dalies. Spėjama, kad veislė galėjo susiformuoti XIV amžiuje. Senovėje šie šunys buvo auginami karalių dvaruose kaip žmonių kompanionai.
Tokiais augintiniais žavėjosi daugybė Europos didikų, didžiausio populiarumo šios veislės šunys sulaukė Belgijoje ir Prancūzijoje.
Yra žinoma, gal papijonus augino Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė ir markizė de Pompadour, savo paveiksluose šiuos šunis įamžino garsūs dailininkai, tokie kaip Francisco Goya, Peteris Paulas Rubensas ir Anthony van Dyckas.
Miglės ir Adi Kultererių gyvenimo būdui papijonų veislės keturkojai labai tinkami.
Jie porą lydi kiekviename žingsnyje, tapo neatsiejama įvaizdžio dalimi.
A.Kultereris Klagenfurte turi maisto ruošimo įmonę, kuri tiekia vaišes pobūviams.
Adi ir Miglė nuomojasi Loreto Marijos pilį ant Verterzė (WÖrthersee) ežero kranto šventėms, renginiams. Pilyje veikia kavinė, o savaitgaliais, kol nebuvo karantino, šurmuliavo vestuvės, kiti renginiai.
Iki karantino pilyje, kaip ir pridera kilmingos veislės šunims, AJ ir Koltas su šeimininkais čia dažnai lankėsi. Didingiems rūmams keturkojai suteikė žaismingumo, nes nuo judrių nykštukinės veislės augintinių sunku atitraukti akis, jie nelieka nepastebėti.
Sutuoktinius pirmiausia taip pat sužavėjo papijonų išvaizda – įspūdingos šuniukų ausys primena drugelio sparnus. Juk ir prancūzų kalbos žodis „papillon“, iš kurio kilęs šios kambarinių šunų veislės pavadinimas, lietuviškai reiškia drugelį.
„Jie palyginti maži, bet juose telpa visas didelis šuo“, – papijonų draugiškumą, protingumą, sargumą ir linksmumą įvardijo M.Kulterer.
Lietuvė labiau norėjo įsigyti papijonų nei jos vyras. Prieš pritardamas žmonai Adi iškėlė tris sąlygas: pirma, šuns niekada nebus lovoje, antra, jis niekada nieko negaus nuo stalo, trečia, vyras nebučiuos šuns.
Bet kai prieš devynerius metus jie parsivežė AJ, jau po kelių dienų visi miegojo šeimos lovoje. Kartais Miglė pasidalija kąsneliu nuo stalo.
„Kiekvieną rytą pasisveikiname bučiniu, vakare palinkime labos nakties, na, o dieną išmyluojame – išbučiuojame jų mielas pėdutes, galvytes ir šlapias nosytes“, – smagiai pasakojo M.Kulterer.
AJ daugiau nei dvejus metus draugiją palaiko trimetis Koltas. Jie lyg maži vaikai – ir draugiškai žaidžia, ir pykstasi.
Šeimininkės akimis, penkis kilogramus sveriantis AJ – labai elegantiškas, karališkų manierų šuo, nes jam nepatinka drėgnas oras, bijo sušlapti kojyčių kailį. Šuo ne iš visų svetimų dubenėlių laka vandenį, tačiau labai pasitiki šeimininke ir su ja gali visur eiti.
O Koltą pora vadina XL dydžio papijonu, nes šis mažylis sveria 6,5 kilogramo. Tačiau Koltas už AJ bailesnis, labiau išdykęs ir garsiau loja.
Miglė ir Adi su augintiniais niekada nesiskyrė – drauge keliavo, atostogavo, ėjo pasivaikščioti, vyko į darbą.
„Skrendant iš Lietuvos į Austriją dėl šuniukų kildavo rūpesčių. Nežinau, kodėl oro uosto darbuotojai tokie priekabūs. Mes perkame augintiniams bilietą, juos nešamės į lėktuvo saloną išmatavimus atitinkančiuose krepšiuose – niekur kitur, išskyrus Vilniuje, niekas nesikabinėja dėl krepšių dydžio.
Tikrinama, ar krepšyje šuniukas galės laisvai judėti, atsistoti, vaikščioti. Tikrovė yra kitokia – šuniukas įprastai skrydžio metu guli krepšyje, nešoka tango“, – tikino pašnekovė.
Su AJ ir Koltu sutuoktiniai keliauja kartu, nes neturi kam palikti keturkojų. Naudotis gyvūnų viešbučio paslaugomis verslininkai nenori, nes įsitikinę, kad augintiniais niekas kitas taip nepasirūpins kaip jie. Juk AJ ir Koltas – kaip šeimos nariai.
„Viešbučio kambaryje jų niekas nepamyluos, nepaglostys, jeigu jiems bus vėsu, neužklos šiltu užklotu. Šuniukai – mūsų problemos ir rūpestėliai, draugams nesinori jų užkrauti“, – įsitikinusi moteris.
Gimus Gabrieliui Adi keturkojų gerovė nepakito – augintiniai dabar sergi ne tik šeimininkų, bet ir kūdikio ramybę.
Kai laukėsi pirmagimio, Miglė nė nemanė, kad reikėtų parduoti arba atiduoti šuniukus. Išeities ji būtų ieškojusi, jeigu dėl šunų laikymo kūdikį ištiktų alergija, bronchinė astma.
„Jeigu vaikas negalėtų kvėpuoti, dustų, tada šuniukams reikėtų ieškoti kitų namų. Man širdis plyštų, jei reikėtų atsisveikinti su augintiniais. Vieninteliai, kam juos galėčiau atiduoti, būtų mano tėvai, nes jie taip pat mylėtų šuniukus ir tinkamai prižiūrėtų.
Niekada negali žinoti, kas gali nutikti, bet šunų tikrai neparduočiau, net primokėčiau, kad jais būtų labai gerai pasirūpinta. Svarbiausia jiems būtų surasti tinkamą šeimą, gerus žmones“, – patikino M.Kulterer.
Kai Miglė su pirmagimiu grįžo iš ligoninės į namus, vyresnysis papijonas AJ jautėsi supykęs ant šeimininkės, kad jos nebuvo penkias dienas. Šuo „pasisveikino“ su Migle, ją apuostė. O jaunėlis Koltas laikosi pagarbaus atstumo, bet visur lydi mamą su kūdikiu.
Nors Miglė svarstė, kad AJ gali pavydėti jos dėmesio naujagimiui, taip nenutiko. Šuniukas mielai prisiglaudžia prie gulinčio vaiko. Jam reikia liestis prie žmogaus. Tačiau Miglė net neprileidžia minties ir nesibaimina, kad AJ nagučiais galėtų grybštelėti sūnui.
Gabrielis Adi augintinius jau seka akimis, tačiau nelabai supranta, kas jie tokie. Bet laikui bėgant mažylis tikrai supras, kad šuniukai – šeimos nariai.
„Dabar esame nebe keturiese, o penkiese“, – vos tik susipažinus su Kultereriais viename laiške užsiminė papijonų augintoja.
Kai Miglė iš lovos paima mažylį, į jo vietą kartais atsigula vienas papijonų. Nors šie gyvūnai meta plaukus, šeriasi, šeimininkė nėra iš tų, kuri neleistų augintiniui užlipti ant lovos ir atsigulti kur nori.
„Aš blogai miegu, jeigu viešime Lietuvoje ir šuniukus palieku mamai. Man būna keista, kai miegu be jų. O su jais visa šeima išsimiegame puikiai.
Tik kai gimė sūnus, daug kas buvo nauja, o dabar pripratome ir viskas atrodo normalu“, – apie ramias naktis užsiminė M.Kulterer.
Šeimininkai ne tik nuolat laiką leidžia su augintiniais, bet ir, kaip dera šeimai, surengia progines fotosesijas.
Prieš porą metų viešėdami žiemiškoje Lietuvoje Miglė ir Adi važinėjo rogėmis, kurias per sniegus mišku tempė haskių veislės šunų kinkinys. Pora tąkart įsiamžino su šiais keturkojais.
Viešėdami vasarą žmonos tėvynėje Kultereriai su saviškiais papijonais ketino surengti fotosesiją levandų lauke, bet savininkė tam nedavė leidimo.
Bet su AJ ir Koltu lietuvei ir austrui pavyko surengti fotosesiją per praėjusias Kalėdas, kai jų šeimą papildė nenusakomas džiaugsmas – neseniai gimęs Gabrielis Adi.
Papijonų protėvius mėgo kilmingieji
Papijonas – nedidelis kambarinis šuniukas, kuris sulaukia įvairaus amžiaus žmonių simpatijų. Tai nepaprastai prieraišus šuo, norintis kiekvieną akimirką praleisti su savo šeimininku.
Papijonų protėviai jau prieš kelis šimtmečius buvo itin vertinami kilmingųjų – šios veislės šunims būdingas aristokratiškas santūrumas. Dabartinė papijonų veislė susiformavo XIX a. sukryžminus nykštukinį špicą ir čihuahua. Į Lietuvą pirmieji papijonai atvežti dar visai neseniai – 1998 metais.
Papijonai – tai nykštukinė šunų veislė. Šių šunų aukštis ties ketera siekia nuo 21 iki 28 centimetrų, svoris gali svyruoti nuo 2,5 iki 7 kilogramų. Papijonams būdingos stačios ausys, kurias puošia ilgų plaukų kuokštai, ir „plunksnuota“ uodega. Snukutis dailus, link nosies smailėjantis.
Papijonai gali tapti puikiais vaikų draugais, tačiau svarbu žinoti, kad šios veislės šunys jautrūs nekoordinuotiems vaikų rankų judesiams. Svarbu mokyti vaikus tinkamai elgtis su augintiniu ir nepalikti jų vienų – šuo, netinkamai supratęs vaiko kūno kalbą, gali įkąsti. Su suaugusiaisiais papijonai visada elgiasi geranoriškai, nesunkiai prisileidžia ir nepažįstamus asmenis.
Šių augintinių priežiūra nesudėtinga – kailis faktiškai nesivelia, todėl pakanka pašukuoti keliskart per savaitę. Jei šuniukai miega su šeimininkais lovoje, po pasivaikščiojimo jiems visada reikia apiprausti kojas, pilvo sritį.
„Ne tik šunys, bet ir žmonės laukia dėmesio, bet jei šuo gerai pabėgiojęs, paėdęs, ramiai sau miega patenkintas iki kito pasivaikščiojimo. Gimus vaikui šuniukai pasidarė kantresni, nes ne visada mums pavyksta greitai susiruošti į lauką“, – pastebėjo M.Kulterer.
