Šiandien JAV namuose gyvena daugiau kaip 80 mln. kačių, o kiekvienam planetos šuniui tenka maždaug trys katės.
Tačiau vis dar daug ko nežinome apie savo augintinius, įskaitant tai, ką jie galvoja apie savo šeimininkus.
Johnas Bradshaw yra Bristolio universiteto kačių elgsenos ekspertas ir naujos knygos „Katės jausmas“ autorius. Kelerius metus stebėjęs namines kates, jis priėjo prie intriguojančios išvados: Jos tikrai supranta mus kitaip, nei šunys.
Bradshaw neseniai pasidalijo kai kuriomis savo įžvalgomis su „National Geographic“.
Kaip pradėjote domėtis kačių elgsena?
Mane visada žavėjo tas kitas pasaulis, kuriame gyvena gyvūnai – pirmiausia kvapas, kuris yra pagrindinis šunų pojūtis.
Taigi aštuntojo dešimtmečio pradžioje pradėjau dirbti su šunų elgsena. Vėliau labai greitai susižavėjau katėmis ir tuo, kokia yra jų pasaulio samprata, palyginti su ta, kurią turime mes.
Kuo užsiimate atlikdamas tyrimus?
Daug stebėjimų – stebėti kačių grupes, kaip jos bendrauja tarpusavyje, ir nustatyti jų socialinę struktūrą.
Stebiu kates kolonijose, kurios gyvena laisvai, ir gyvūnų prieglaudose, kur nemažai kačių būna apgyvendintos kartu – gaunama įdomi dinamika, kai įveisiamos naujos katės.
Taip pat esu atlikęs šiek tiek daugiau manipuliacinių veiksmų, pavyzdžiui, tyrinėjau, kaip katės žaidžia su žaislais, arba bandžiau kačių elgesį skirtingu paros metu.
Taip pat stebiu santykius su šeimininkais, apklausiu juos ir pateikiu jiems klausimynus, kad sužinočiau, kaip jie vertina savo kates.
Kodėl padarėte išvadą, kad katės „nesupranta mūsų“ taip, kaip šunys?
Atlikta daug tyrimų su šunimis ir jų bendravimu su žmonėmis. Tapo labai aišku, kad šunys mus suvokia kaip kitokius nei jie patys.
Vos pamatę žmogų, jie pakeičia savo elgesį. Tai, kaip šuo žaidžia su žmogumi, visiškai skiriasi nuo to, kaip jis žaidžia su šunimi.
Katės uodegų kėlimas į viršų, trynimasis aplink mūsų kojas, sėdėjimas šalia mūsų ir mūsų glostymas yra būtent tai, ką katės daro viena su kita.
Skaičiau straipsnius, kuriuose sakėte, kad katės mus laiko didelėmis, kvailomis katėmis. Ar tai tiesa?
Ne. Knygoje sakau, kad katės su mumis elgiasi neatskiriamai nuo to, kaip jos elgtųsi su kitomis katėmis. Jos tikrai mano, kad esame nerangūs: nedaug kačių užkliūva už žmonių, bet ir mes užkliūvame už kačių.
Tačiau nemanau, kad jos mus laiko kvailiais ir kvailais, nes katės netrenkia ant kitos katės, kuri už jas prastesnė.
Ar galime sužinoti, ką katės iš tikrųjų galvoja apie mus?
Reikia atlikti daugiau tyrimų. Šiai sričiai dar neskirta pakankamai dėmesio.
Kas jus labiausiai nustebino atliekant tyrimus?
Tai, kiek daug naminių kačių patiria stresą, o jų šeimininkai to nesuvokia, ir kaip stipriai tai veikia jų psichinio gyvenimo kokybę ir sveikatą. Katės ne visada sutaria su kitomis katėmis, ir žmonės nesupranta, kokį stresą joms tai gali kelti.
Dažniausia priežastis, dėl kurios katės vežamos pas veterinarijos gydytojus, išskyrus įprastinius vizitus, yra žaizda, patirta kovojant su kita kate.
Vis daugiau kačių paslaptingai suserga dermatitu ir cistitu – šlapimo pūslės uždegimu, ir tampa visiškai aišku, kad šios sveikatos problemos paūmėja dėl psichologinio streso.
Pavyzdžiui, šlapimo pūslės sienelių uždegimas yra susijęs su streso hormonais kraujyje.
Viena iš išeičių – ištirti katės socialinį gyvenimo būdą, užuot pripumpavus ją vaistais. Pavyzdžiui, tai gali reikšti, kad dvi katės, kurios nesutaria, gyvena priešinguose namo galuose.
„Facebook“ tinkle sulaukiu kelių kačių savininkų klausimų. Pirma, kodėl katė gali kniaukti, kai yra viena kambaryje?
Katės konkrečiai išmoksta, kaip jų šeimininkai reaguoja, kai jos skleidžia tam tikrus garsus. Taigi, jei katė galvoja: „Noriu, kad šeimininkas ateitų iš kito kambario“, ji veikia vokaliai.
Jos naudojasi tiesioginiu mokymusi.
Kodėl kai kurios katės skirtingai elgiasi su vienu ar kitu namų ūkio nariu?
Jos daug protingesnės, nei mes galvojame: Jos išmoksta, kaip su su kokiu žmogumi reikia elgtis. Jos atskiria, jei vienas šeimos narys yra linkęs keltis 4 val. ryto, ir duoda jam skanėstų.
Kodėl katės mus maišo?
Jos elgiasi taip, kaip elgtųsi su savo motina – visas elgesys, kurį jos rodo su mumis, yra tam tikru būdu kilęs iš motinos ir katės santykių. Kačiukas išmoksta pakelti uodegą, glaustytis prie motinos, minkyti ir murkti.
Motinos kačiukams grąžina glostymą.
Taigi, norėdami bendrauti su mumis, jie naudoja savo repertuare jau esančius elgesio būdus. Elgesio būdų nėra labai daug – gal pusė tuzino.
Ar galite mokyti kates?
Taip. Katės gali išmokti, ko jos neturėtų daryti. Jei jūsų katė išsiugdė įprotį šokinėti ant virtuvės stalo, yra ribotų būdų užkirsti tam kelią.
Galite naudoti žaislą su spyruokle, todėl, kai katė ant ko nors užšoka, žaislas prisipučia ir pakyla į orą – katei tai nepatinka ir ji šoka žemyn.
Kita gana švelni strategija – naudoti vaikišką vandens pistoletą.
Tačiau įsitikinkite, kad katė nesupranta, jog jį turite. Katės neatleidžia, o supratusios, kad žmogus joms kelia nerimą ar skaudina, jos laikosi atokiau.
Ką norėtumėte, kad šeimininkai žinotų apie savo kates?
Pripažinkite, kad katės iki tam tikros ribos yra bendraujantys gyvūnai, bet ne tokie bendraujantys kaip šunys.
Daug žmonių, turinčių vieną katę, nusprendžia, kad norėtų turėti dar vieną katę, manydami, kad dvi katės yra dvigubai linksmiau. Tačiau katės gali taip nemanyti.
Paprasta žinia, kurią norėčiau perduoti, yra tokia: jei norite turėti daugiau nei vieną katę, elkitės atsargiai – ir būkite pasirengę to atsisakyti, jei nepavyks.
Parengta pagal nationalgeographic.com
