Jei šeimininkas liūdi, šuo gali tyliai atsigulti šalia arba palenkti galvą, tarsi bandydamas suprasti. Kai žmogus yra įsitempęs, augintinis pradeda neramiai vaikščioti po kambarį.
Šios reakcijos nėra atsitiktinės – jos pagrįstos gyvūnų gebėjimu suvokti balso intonacijas, veido išraiškas, kvapus ir net biocheminius pokyčius.
Tyrimai, kuriuose buvo naudojama neurovizualizacija, parodė, kad šunų smegenyse yra specialios zonos, apdorojančios balsą, labai panašios į žmogaus.
Be to, jos reaguoja būtent į emociškai nuspalvintus garsus: juokas, verksmas ar piktas šauksmas aktyvuoja sritis, atsakingas už emocijas.
Tas pats vyksta ir suvokiant veidus – pažįstamas veidas sukelia šuniui sužadinimą atlygio centruose, o tai reiškia, kad jis suvokia žmogaus išraiškas ne kaip abstrakčius paveikslėlius, o kaip emocinius signalus.
Mokslininkai pastebi dar vieną įdomų efektą – „emocinį užsikrėtimą“. Kai žmogus nervinasi, šuns pulsas taip pat pagreitėja, o bendro streso metu širdies ritmas gali netgi sinchronizuotis. Tai nėra minčių skaitymas, o savotiška automatinė empatija, kuri įsitvirtino dėl artimo ryšio su žmogumi.
Ypatingą vaidmenį šiuo atžvilgiu vaidina hormonas oksitocinas. Kai šuo ir šeimininkas ilgai žiūri vienas kitam į akis, šio „meilės hormono“ lygis abiejuose padidėja.
Toks biocheminis grįžtamasis ryšys labai panašus į tėvų ir kūdikių sąveiką ir daro prisirišimą ypač stiprų. Įdomu, kad netgi žmogaus išauginti laukiniai vilkai tokios reakcijos neparodo – ji atsirado tik domestikacijos procese.
Namų šunys taip pat puikiai supranta kūno kalbą: jie gali atskirti šypseną nuo pykčio net nuotraukoje. Nors jų smegenys yra mažesnės nei vilkų, evoliucijos eigoje jos „pertvarkė“ taip, kad galėtų atpažinti žmogaus signalus, todėl šunys tapo tikrais emocinio intelekto meistrais.
Žinoma, šunys neanalizuoja mūsų minčių ir nesupranta, kodėl mes nusiminę ar kas sukelia mūsų susierzinimą. Tačiau jie puikiai jaučia emocines būsenas ir reaguoja į jas taip, kaip negali nė vienas kitas gyvūnas.
Būtent todėl mums atrodo, kad jie mus perskaito kaip atvirą knygą – ir, ko gero, šis jausmas yra artimiausias tikram stebuklui.