Kad šunų augintojai mėgsta fotografuoti ar piešti savo augintinių portretus, nieko nauja, bet kad bandytų iš siūlų numegzti miniatiūrinę savo šuns kopiją, išties retas atvejis. Tokie šuniukai gimsta veislyne „Vejuonos šerkšnas“, jų autorė – Eugenija Masaitienė.
Prieš 14 metų Lietuvos kinologų draugijoje įregistravusi šunų veislyną, Eugenija iškeitė miesto gyvenimą į priemiesčio ramybę.
„Su mintim apie veislyną iš Kauno persikraustėm į rajoną ir taip atsitiko, kad namą įsigijom Vejuonos sodų bendrijoje. Netoliese teka Vejuonos upelis, jis ir pasufleravo pavadinimą, – apie šunų veislyno pradžią pasakoja veisėja. – Šerkšną pridėjau todėl, kad balta, kad labai gražu būna mūsų apylinkes padabinus šerkšnui“.
Baltuosius šveicarų aviganius ji įsimylėjo seniai, bėgant laikui nusprendė, jog norėtų dar vienos šunų veislės ir tuomet „svajonių rinkimus“ laimėjo Podhalės aviganiai. Laimėjo ne todėl, kad irgi, kaip „šveicarai“, turi baltą kailį, bet dėl savo nepaprasto charakterio. Protingi, prieraišūs, tvirtos sveikatos, be to, ir labai gražūs. Tai lenkų pasididžiavimas, nacionalinė šios šalies šunų veislė.
„Podhalės aviganiai iš tiesų yra žiemos šunys. Puikiai jaučiasi sniege, retai lenda į būdą, – apie mylimus augintinius kalba Eugenija. – Vasarą žieminius kailinius jie keičia į vasarinius. Didelių karščių nemėgsta. Karštomis dienomis labiau domisi rūsiu, kur vėsu ir gaivu. Lauke visus metus gyvena tik mūsų patinas, o „merginos“ miega namie prie manęs“.
Masaičių namuose šią žiemą pasitinka šeši šunys: Podhalės aviganių patinas, trys kalytės (11 metų senjorė, 5 metų kalytė ir veislyno ateitis – 7 mėnesių kalytė) bei dvi baltosios šveicarų aviganės (senjorė ir 4 metų kalytė). Tačiau pasakymas šeši šunys nėra visiškai tikslus – ant palangių ir kitur rikiuojasi pradėti megzti ar jau baigiami šuniukai. Jų nedaug, nes Eugenija savo kūrybai kelia nemenkus reikalavimus.
„Megzti šuniukai – mano naujas hobis, pabandytas visai neseniai, nes vis norisi naujų iššūkių. Savo dienos laiką išdalinu visiems savo pomėgiams. Mezgu vakarais, po visų dienos darbų. Kiekvienas nunertas šuniukas yra savotiška „asmenybė“, gimstanti su savo legenda ir istorija. Niekada, pradėjusi darbą nežinau, koks bus galutinis rezultatas. Be to, mezgu iš šunų vilnos puskojines, kitus dalykus. Taip pat ir siuvinėju – jau penkti metai dirbu prie didžiulio paveikslo, kuriame vaizduojami penki mano šunys. Šiemet pabandžiau nerti, bet dar nesu tokia stipri, kad nunerčiau atskirą individą. Visais atvejais stengiuosi kuo tiksliau atkartoti veislės standartą“, – įkvepiančiai apie savo pomėgius pasakoja Eugenija ir pabrėžia, jog patys šunys jai nėra hobis. Tai jos gyvenimo būdas, nes visas Eugenijos gyvenimas sukasi apie šunis. Šunys pakeitė jos kasdienybę: „Jie man davė viską, ką dabar turiu: begalinę meilę, draugus, žinias ir gyvenimo būdą. Neįsivaizduoju, kaip aš be jų gyvenčiau.“.