„Praėjusi vasara padovanojo vieną gražiausių patirčių gyvenime. Niekada nemaniau, kad šis procesas taip patiks: ne tik šuniukų gimimas, pirmos naktys, svėrimas, maitinimai, švarinimasis ir nesibaigiantis buitinis chaosas, bet ir stebėti, kaip jie kasdien keičiasi, mokyti, socializuoti, pratinti prie pasaulio, žmonių, garsų, naujų situacijų ir po truputį ruošti gyvenimui naujose šeimose. Šunys mums atvėrė visai kitokį pasaulį, apie kurį iki tol žinojome labai nedaug“, – apie naują patirtį auginant pirmąją šuniukų vadą pasakoja Greta.
Fiziškai, emociškai, visais įmanomais lygiais šeimai teko prisitaikyti prie naujos kasdienybės. Nebuvo lengva, bet, kai myli ir jauti atsakomybę, nesunkiai įveiki sunkumus. Ne paskutinėje vietoje turbūt buvo ir „gaujos vado“ Justino Jankevičiaus humoro jausmas.
„Mūsų mažoji gauja jau išsilakstė, tačiau istorija tęsiasi, – juokauja šunų mylėtoja. – Dabar mėgaujamės viena gražiausių šios istorijos dalių – gauti šuniukų nuotraukas iš naujų namų. Žinoti, kad kiekvienas atsidūrė ten, kur ir turėjo būti. Džiaugtis jų raida ir žmonėmis, kurie atsakingai jais rūpinasi“.
Susiję straipsniai
Šunų elgsenos specialistai dažnai pabrėžia: jeigu žmogus nepadarys klaidų, mažasis jo augintinis netaps nei agresyvus, nei baikštus, nei kvailas. Paprasčiau sakant, šuns gyvenimas priklauso nuo žmogaus „veislės“. Šį posakį Greta yra girdėjusi, ji sutinka, kad žmogaus „veislė“ tikrai daro įtaką šuns socializacijai, vystymuisi – tam, kaip šuo prisitaiko prie aplinkos ir kaip atsiskleidžia jo prigimtis. Tačiau atkreipia dėmesį, jog kiekvienas šuo gimsta su savo temperamentu ir jam būdingais instinktais, tai ir esąs tas derinys: ką šuo „atsineša“ ir kaip žmogus padeda tam atsiskleisti.
Kol nepradeda gyventi su šunimi, žmonės dažnai nesuvokia atsakomybės, nes perkant šunį lengva pasiduoti emocijoms – ypač, kai matai mažą šuniuką, įsivaizduodamas tik gražiąją bendro gyvenimo pusę.
Kartu su šunimi žmogaus namuose apsigyvena meilė. Bendrystė. Linksmi žaidimai. Pramogos. Gražių žodžių sąrašą būtų galima pildyti ir pildyti, tačiau Naujosios Škotijos retriverių mylėtoja kviečia „nusileisti“ ant žemės: „Realybėje – tai daug metų trunkanti kasdienybė, laikas, išlaidos, prisitaikymas ir labai konkretūs įsipareigojimai. Ir būtent čia labai didelė atsakomybė tenka veisėjui arba žmogui, kuris tą šunį perduoda. Ne tik rasti jam namus, bet ir pabandyti suprasti, ar būsimas šeimininkas tikrai įsivertino, ką tas sprendimas reiškia. Kartais geras veisėjas turi mokėti ne tik parduoti šuniuką, bet ir jo neparduoti, jeigu mato, kad žmogus tam dar nėra pasirengęs“.