Žaliakalnio papėdėje įsikūręs kelių statybos inžinierius, kolekcininkas ir aktyvus visuomenės veikėjas H. Kebeikis džiaugiasi atėjusiu pavasariu.
Jį ir žmoną Tatjaną rytais budina kieme čiulbantys paukščiai. Vakarais aplanko ežiai. Dažnai namuose svečiuojasi ir anūkės Martinos augintinis – vipetų veislės šuo Don Vito. Nenuilstantis keturkojis šeimai neleidžia nuobodžiauti.
Prižiūri anūkės šunį
Pravėrus H. Kebeikio kiemo vartus prie svečių galingais šuoliais atskuba ir meiliai pasisveikina dailus keturkojis.
„Kai anūkė atostogauja ar yra mokykloje, Vitelis būna pas mus. Čia jis jaučiasi tarsi namuose ir turi ką veikti“, – pasakojo H. Kebeikis.
Trejų metų vipetas yra labai aktyvus. Jis laigo kiemo šlaitais, o pavargęs meilinasi H.Kebeikiui ir gudraudamas bando įsitaisyti jo lovoje.
„Don Vito – protingas šuo. Žiemą prieš išbėgdamas į lauką pro langą pasižiūri, ar daug sniego. Jei taip, eina ieškoti savo drabužių ir tik aprengtas mauna į kiemą“, – pasakojo vyras.
Atšilus šuo kieme ieško draugų. Smalsus keturkojis bičiuliaujasi ir su katinais, ir su paukščiais.
Priglaudė sergančias kates
T. Kebeikienė pasakojo, kad gyvūnų jų namuose buvo nuo seno. Dabar Kebeikiai augina 10 metų katiną Mikį ir du jaunesnius kačiukus Meilutę ir Rainį.
„Jaunesnius katinėlius radau pamestus motinos. Alkani ir murzini jie slankiojo prie namo durų ir kniaukė. Meilutė dar ir slogavo. Negalėjome jų nepriglausti“, – pasakojo moteris.
Katinai namuose jaučiasi tikri šeimininkai, ir Don Vito tai, matyt, supranta. Jei šuo nori įeiti į kurį nors kambarį, pirmiausia į priekį praleidžia kates.
Ežiai ateina punktualiai
Kolekcininko namo kieme kabo ir daugybė lesyklų.
„Žiemą kasdien į lesyklas suberdavau po du litrus grūdų. Smagu matyti, kaip į kiemą atskridę paukščiai mėgaujasi lesalu“, – pasakojo T.Kebeikienė.
H. Kebeikis tvirtino, kad į kiemą miesto centre atskrenda ne tik zylės, žvirbliai. Iš kažkur atsklendžia ir kėkštai, viename kiemo medyje gyvena genys.
Vakare, apie 22 valandą, šeima ir Don Vito būtinai išeina į kiemą. Laukia dar vienų svečių – ežių.
„Nereikia nė laikrodžio. Lygiai 22 valandą vienas ar keli ežiai atpūškuoja prie namo durų. Jie žino, kad ras ėdalo – mėsos, sausainių, pieno. Gyvūnai mūsų nebijo ir godžiai ėda“, – pasakojo H. Kebeikis.
Vyras sakė nepaliaujantis stebėtis, kad ir gyvenant miesto centre galima pamatyti įvairių gyvūnų, juos stebėti ir pažinti. O vipetas Don Vito užkrečia tokia gera energija, kad senjorams nelieka laiko pasinerti į niūrias mintis.
Vienatvė vipetus liūdina
Daina Naruškevičienė
Vipetų augintoja
„Vipetai išveisti XIX amžiuje Šiaurės Anglijoje kiškių medžioklei. Vėliau jie tapo lenktyniniais šunimis, dalyvaudavo šunų lenktynėse. Šie šunys pasiekia 45–55 kilometrų per valandą greitį.
Vipetai netinka būti sarginiais šunimis, nes pasitiki žmonėmis, dažniausiai neloja.
Namuose jie būna ramūs, tylūs. Džiaugiasi ne tik šeimininkais, bet ir svečiais. Mėgsta žaisti su vaikais. Yra labai paklusnūs.
Šie šunys labai nemėgsta šiurkštaus elgesio, gali užsidaryti savyje. Didžiausia bausmė jiems yra pakeltas šeimininko balsas.
Vipetus prižiūrėti paprasta. Tereikia pašukuoti trumpą kailį. Jie neskleidžia specifinio kvapo. Mėgsta šilumą.
Šie šunys yra labai aktyvūs, todėl jiems reikia skirti nemažai laiko išsilakstyti. Lauke žaisdami su kitais šunimis, vos išgirdę šeimininko balsą, jam paklūsta.
Šios veislės šunys gerai sutaria su savos ar kitų veislių šunimis. Jiems nepatinka vienatvė, ilgam palikti vieni jie liūdi, gali susirgti.“
